• I-V 9:00-18:00
  • VI 10:00-16:00

Šakių rajonas. Praeities asmenybės


Abraitis Blažiejus
Abraitis Blažiejus (1899 08 16 Tupikai, Šakių raj. – 1975 06 17 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse). Gydytojas histologas, medicinos mokslų daktaras.
1933 m. baigė VDU Medicinos fakultetą. Nuo 1934 m. pradėjo dirbti Kauno universiteto Medicinos fakulteto Histologijos katedroje asistentu. 1939 m. tapo docentu, 1946 m. – profesoriumi. 1939–1971 m. vadovavo Histologijos-embriologijos katedrai.
Be veiklos katedroje, profesorius daugelį metų dirbo administracinį darbą: 1944–1946 m. buvo Kauno universiteto Medicinos fakulteto prodekanas, 1946–1947 m. ir 1951–1952 m. – Kauno universiteto (vėliau KMI) dekanas, 1947–1950 m. ir 1958–1964 m. – prorektorius.
Profesoriaus B. Abraičio iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos TSR anatomų, histologų ir embriologų mokslinė draugija.
Parašė knygas: „Lęšio pasaitai, jų vystymasis, struktūra ir reikšmė“ (1938), „Žmogaus embriologija“ (1962), „Žmogaus odos struktūros skirtingumai kai kuriose kūno paviršiaus vietose“ (1939). 1959 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos mokslo veikėjo vardas, o 1967 m. paskirta Lietuvos valstybinė premija.
Adomaitis-Šernas Juozas
Adomaitis-Šernas Juozas (1859 08 07 Šmuiliškėje, Šakių raj. – 1922 08 05 Čikagoje, JAV). Mokslo žinių populiarintojas, publicistas, knygnešys.
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, ūkininkavo, dirbo tarnautoju Varšuvoje. Bendradarbiavo „Aušroje“, „Lietuviškajame balse“, lenkiškame laikraštyje „Kraj“, informuodamas apie lietuvių tautinį ir kultūrinį sąjūdį. Vienas „Varpo“ laikraščio iniciatorių, 1890 m. jo redaktorius. Nuo 1889 m. gyveno Ragainėje, Šakiuose, vėliau Vokietijoje, Brėmene, kur dirbo emigracijos biure. 1895 m. emigravo į JAV, ten nuo 1895 iki 1917 m. redagavo Čikagoje leistą savaitraštį „Lietuva“. Periodikoje išspausdino apie 2000 publicistinių straipsnių, pagal kitų tautų autorių veikalus parengė keliolika mokslo populiarinimo knygų („Biologija, arba mokslas apie gyvus daiktus“, 1901 m.; „Etnologija, arba mokslas apie žemės tautas“, 1903 m.; „Geografija, arba žemės aprašymas“, 1906 m.; „Rašto istorija“, 1906 m. ir kt.).
Almonaitytė Eidukienė Birutė
Almonaitytė Eidukienė Birutė (1934 05 10 Gudaičių k., Šakių r. – 2004 02 05 Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse). Operos solistė.
1941–1945 mokėsi Slabadų (Šakių r.) prad. mokykloje, 1945–1948 – Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) vid. mokykloje, 1948–1953 – Kauno 12-ojoje darbo jaunimo vid. mokykloje, 1953–1957 – Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje, 1958–1963 studijavo  Maskvos (Rusija) P.Čaikovskio konservatorijoje.
1957–1958 – Kauno. Muzikinio dramos teatro solistė, nuo 1963 – LOBT (LNOBT) solistė.
Lietuvos liaudies artistė. Sukūrė apie 50 vaidmenų, svarbesni: Karmen Ž.Bizė „Karmen“, Azučina Dž.Verdžio 
„Trubadūras“, Eboli Dž.Verdžio „Don Karlas“, Šarlotė Ž.Masnė „Verteris“, Amneris Dž.Verdžio „Aida“, Liūbaša N.Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinė“, Marina Mnišek M.Musorgskio „Borisas Godunovas“, Mirta V.Klovos „Pilėnai“, Ana  A.Bražinsko „Kristijonas“, Olga P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ ir kt. Gastroliavo Sankt Peterburge ir Maskvoje (Rusija),  Minske (Baltarusija), Dušanbė (Tadžikija), Kijeve ir Lvove (Ukraina), Tbilisyje (Grusija), Rygoje (Latvija), Taline (Estija), Dubline (Airijoje), taip pat Portugalijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, D.Britanijoje, Danijoje, Kanadoje, JAV,  Čekijoje. Dainavo visuose premjeriniuose spektakliuose (1963-1996). Įrašė 5 dideles, 1 mažą patefono plokštelę (1963- 1996) bei kompaktinę plokštelę (1997).
Ambrazas Pranas
Ambrazas Pranas (1898 08 10 Katilių k., Griškabūdžio valsč., Šakių   olit. – 1975 08 13  Klyvlende, JAV). Vargonininkas, chorvedys, kompozitorius ir visuomenės veikėjas.
Kiek pasimokęs pas Griškabūdžio vargonininką B. Bendoraitį, pradėjo savarankiškai vargonininkauti Višakio Rūdos (Marijampolės raj.) parapijoje, kur subūrė chorą, rengė vakarus – koncertus klojimuose ir parapijos salėje. Persikėlęs į Kauną, lankė Juozo Naujalio vargonininkų kursus, o 1928 m. baigė Švietimo ministerijos rengiamus muzikos ir dainavimo mokytojų kursus Klaipėdoje ir gavo muzikos mokytojo diplomą.
Nuo 1924 m. dirbo Prienų „Žiburio“ gimnazijos muzikos mokytoju, suorganizavo chorą ir pučiamųjų orkestrą, pastatė keletą operečių. Antrojo pasaulinio karo metais buvo Prienų miesto Tarybos narys, subūrė 50 dalyvių vyrų chorą. Jo įdainuotos plokštelės buvo naudojamos Kauno radiofono laidoms.
1944 m. pasitraukęs į Vieną, vėliau į Vokietiją, įstojo į Amerikos okupacinę kariuomenę ir subūrė vyrų oktetą, surengė koncertų. 
Sukūrė muziką poeto Bernardo Brazdžionio tekstui „Marija, Motina geroji“. Pabėgėlių stovyklose organizavo chorus ir rengė koncertus. 
1949 m. vasarą atvykęs į JAV – Klyvlendą, ėmė vargonininkauti Šv. Jurgio lietuvių parapijos bažnyčioje, jos chorą padidino nuo 12 iki 50 žmonių. Parengė programas 1964 m. Niujorko Pasaulinės parodos Lietuvių dienai, 1966 ir 1971 m. JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėms Čikagoje, dalyvavo radijo valandėlėse ir įvairiuose tautiniuose renginiuose. 
Buvo ALRK Vargonininkų sąjungos narys, 1960 m. išrinktas Centro valdybos vicepirmininku. Uolus žurnalo „Muzikos žinios“ bendradarbis ir Juozo Žilevičiaus Muzikologijos archyvo rėmėjas. Surinko daug medžiagos apie Klyvlendo lietuvių kultūrinį ir muzikinį gyvenimą.
Sukūrė apie 70 giesmių solistams ir chorams.
Ambraziejūtė-Steponaitienė Agnietė

Ambraziejūtė-Steponaitienė Agnietė (1891 02 19 Žvirgždaičių k. – 1980 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse). Gydytoja, mokslininkė, publicistė, visuomenės veikėja.
1916 m. baigė Maskvos medicinos institutą. Gydytojavo Šakiuose (1919–1921), nuo 1924 m. dėstė LU. 1912–1913 m. „Aušrinės“ redakcijos narė. Bendradarbiavo „Viltyje“, „Medicinoje“. Išleido apsakymėlių vaikams knygelę „Velykų Bobutė“ (1927), apysaką „Trys ūkininkai“ (1938). Pasirašinėjo slapyvardžiais, dažniausiai Žvirgžde (nuo gimtojo Žvirgždaičių kaimo), bet ir pagoniškąja Praurime.
1998 m. išleista (sudarytojas J. Grušys) knyga „Židinio žarijos neužges“. Tai atsiminimų ištraukos, apysakos „Sunkmetis“ fragmentai bei eilės išspausdintos šioje knygoje. Rašė apie daugelį žymių šeimos bičiulių bei vyrą Vytautą ir jo brolį poetą Edmundą Steponaitį. 

Ambrozaitis Pijus
Ambrozaitis Pijus (1924 05 10 Laukiniškės k., Jankų valsč. – 1997 07 22, palaidotas Lėbartų kapinėse). Lietuvos skautijos atgaivintojas.
Mokėsi Šakių pradžios mokykloje. Dar būdamas devynerių metų, tapo skautu. Prasidėjus karui, 1941 m. buvo priverstas palikti tėviškę, slapstėsi pas gimines Sirvyduose, Vilkeliškiuose.  Po karo mokėsi Marijampolės karo mokykloje. Palaikė ryšius su partizanais, tiekė jiems vaistus. Studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Vilniaus pedagoginiame institute. Dirbo mokytoju Rokiškyje, Klaipėdoje. Organizavo dramos būrelį, rengė mokinių keliones po Lietuvą, likdamas ištikimas skauto priesaikai.  Atkūrus Nepriklausomybę, buvo Mokytojų sąjūdžio tarybos narys, 1990 m. – Klaipėdos miesto tarybos narys.  Nuo 1989 m. aktyviai dirbo atkuriant skautų judėjimą, tapo Lietuvos skautijos tarybos pirmininku. Aktyviai dirbo su jaunimu, organizavo stovyklas, seminarus.  Tapė, daugiausiai kūrinių skirta XX amžiaus tautos tragedijai.  
Ankevičius Stasys
Ankevičius Stasys (1905 04 25 Stanaičių k., Vilkaviškio r. – 2008 04 11). V. Kudirkos klėtelės-muziejaus direktorius, muziejininkas, kraštotyrininkas. 
1918–1921 m. mokėsi Norvaišų (Šakių r.) prad. Mokykloje, 1922–1925 – Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) progimnazijoje, 1925–1927 m. – Kudirkos Naumiesčio pedagoginiuose mokytojų kursuose.
1928–1937 m. – Akėčių (Šakių r.) prad. mokyklos mokytojas, 1937–1941 – Plokščių (Šakių r.) pradinės  mokyklos mokytojas. Buvo ištremtas, kalėjo Rusijos lageriuose (1941-1956). 1956–1958 – Paežerių (Vilkaviškio r.) girininkijos darbininkas, 1958–1967 – Paežerių aštuonmetės mokyklos mokytojas, direktorius, nuo 1967 – V. Kudirkos klėtelės-muziejaus vedėjas.
Knygelių: „Už Uralo žemės galo“ (1989), „Varpo aidas iš Paežerių“ (1995), „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ (2000), autorius. Apdovanotas Gedimino 5 laipsnio ordinu (1995), Mindaugo ordinu (1998).  Vilkaviškio garbės pilietis (1997)
Armonas Vilius
Armonas Vilius (1901 04 02 Gelgaudiškių dv., Šakių aps. – 1928 05 24, perlaidotas Seniavos kapinėse). Karo lakūnas. 
1919 m. baigė Kauno gimnazijos 6 klases.  1920 m. įstojo į Karo mokyklą.
1921 m. ją baigęs (IV laida) pėstininko leitenanto laipsniu paskirtas į 2 pėstininkų pulką.
Po metų paskirtas 8 kuopos jaunesniuoju karininku. 1924 m. perkeltas į 6 kuopą.
1924 m. mokėsi Aviacijos karininkų kursuose. 1925 m. perkeltas į Aviacijos valdybą, paskirtas į Aviacijos mokamąją komandą instruktoriumi.
1926 02 16 suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1928 05 24 susižeidė motociklo avarijos metu ir mirė.
Armonavičius Vytautas
Armonavičius Vytautas (1936 09 28 Gonienų k., Veliuonos valsč. – 2009 06 06). Mokytojas.
Mokėsi Klausučių pradžios mokykloje, Seredžiaus septynmetėje, po jos – Krigkų vidurinėje mokykloje. 1955 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Pedagoginį darbą pradėjo tuometinio Ariogalos rajono Pernaravos vidurinėje mokykloje, penketą metų dirbo Smalininkų žemės ūkio technikumo dėstytoju, o nuo 1966 m. keturiasdešimt vienus metus atidavė Lukšių Vinco Grybo vidurinei mokyklai. Dirbo didelį kultūrinį darbą – rūpinosi gimtąja kalba, zanavykų šnekta. Buvo tradicinių Kalbos dienų vienas iš pagalbininkų bei organizatorių, ilgametis ir aktyvus Lietuvių kalbos draugijos Šakių skyriaus narys.
Jo iniciatyva 2004 m. lapkričio 29 d. buvo įsteigtas Šakių rajono lietuvių kalbos puoselėtojų klubas „Žodžio tėviškė“, kuriam vadovavo nuo pat įkūrimo dienos. Aktyviai prisidėjo rengiant Kalbos dienas, Nacionalinio diktanto rajoninį turą, dalyvavo suaugusiųjų švietimo renginiuose, Lietuvių kalbos draugijos suvažiavimuose. Jo rūpesčiu išleistos knygelės „Gimtoji – turtas ir rūpestis“, „Žodžio tėviškė“, kartu su savivaldybės kalbos tvarkytoja parengtas lankstinukas „Patarimai kalbos vartojimo klausimais“.
Bendradarbiavo šalies ir rajono spaudoje. Jo sudarytose knygose „Lukšiai“, „Lukšių parapija“ surinkta daug vertingos medžiagos apie Lukšių istoriją, žymiuosius kraštiečius. Paskutinė knyga – „Su gyvaisiais ir mirusiais“. Parašė informacinius leidinius „Lukšių mokytojas Antanas Grybinas“(1999), „Lukšių kalendorius 2001“, „Vinco Korsako gyvenimas ir kūryba“ (2008).
Augustaitis Juozas
Augustaitis Juozas (1886 Voverių k. – 1978 Puno, Peru). Kunigas.
Mokėsi Sintautuose. Sekdamas žymiojo savo dėdės  olitik ir kanauninko Pranciškaus Augustaičio (1848–1915) pavyzdžiu, pasirinko kunigystę. Tėvų paskatintas įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurioje ilgus metus (1871–1908) profesoriavo dėdė Pranciškus. 1920 metais įšventintas kunigu.
Pakviestas kunigo A.Skelčio, išvyko į Italiją, saleziečių rengimo įstaigą. Baigęs mokslus, visą  gyvenimą ir veiklą susiejo su saleziečiais. Tapo misionieriumi, išvyko į Peru. Visą laiką gyvendamas Peru, užsiėmė aktyvia salezietiška veikla,  dirbo misijų ir pastoracinį darbą.
Visą turtą paliko labdarai.
Augustaitis Pranciškus
Augustaitis Pranciškus (1848 02 05 Voverių k. – 1915, palaidotas Marijampolės kapinėse). Kanauninkas ir prelatas.
Mokėsi Sintautuose pas kunigą Antaną Tatarę, po to Marijampolėje baigė 4 klases. 1865 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, ją baigė 1869 metais. Kunigu įšventintas 1871 m. 1873 m. baigė  Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, įgydamas teologijos magistro laipsnį. Tai pirmasis iš Seinų kunigų seminarijos auklėtinių, visą aukštąjį teologinį išsilavinimą įgijęs Sankt Peterburge. Tais pačiais metais paskirtas Seinų kunigų seminarijos profesoriumi. Čia profesoriavo beveik keturiasdešimt metų. Vyskupo Antano Baranausko paskirtas Seinų katedros kapitulos kanauninku.
Seinų kunigų seminarijoje dėstė  įvadą į Šventąjį Raštą, Bažnyčios istoriją, bažnytinę teisę, filosofiją ir net rusų kalbą bei literatūrą. Laikomas regioninės istoriografijos pradininku, nes parašė darbus „Vygrių ir Seinų anceliar istorija“ ir „Seinų    anceliar  bažnyčių monografija“. Abu paminėti veikalai pasirašyti kriptonimu „Kun. P. A.“ ir 1909–1912 m. išspausdinti Seinuose leistame žurnale „Vadovas“. Bendradarbiavo 1904 m. Varšuvoje pradėtoje leisti „Parankinėje Bažnyčios enciklopedijoje“ (Podręczna Encyklopedya Kościelna), kur savo straipsnius pasirašinėjo kriptonimu X.F.A. Enciklopedijai parašė straipsnį „Augustavo vyskupija“, vyskupų Antano Baranausko, Ignoto Stanislovo Čiževskio, Mykolo Karpavičiaus, Konstanto Irenėjaus Lubenskio ir Juozapo Olekos biografijas. Parašė bažnyčios istoriją, kurios rankraštis padovanotas Marijampolės Marijonų bibliotekai. Jį sudarė 100 sąsiuvinių, viso apie 2000 puslapių.
1909 m. buvo paskirtas Seinų vyskupijos atstovu Sankt Peterburgo Romos katalikų kolegijoje, kurioje dirbo iki 1911 metų. Grįžęs į Lietuvą,  1911 m. pabaigoje  buvo paskirtas Marijampolės parapijos klebonu ir juo išbuvo iki savo gyvenimo pabaigos.
Bacevičius Vincas
Bacevičius Vincas (1875 05 16 Ardzijauskuose, Šakių apskr. – 1952 m. gruodžio 22 d. Kaune). Pedagogas, chorvedys, kompozitorius.
1890–1893 m. mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje. Ją baigęs, kurį laiką mokytojavo Užnemunėje, o 1899–1923 m. – Lenkijoje. Varšuvoje vadovavo lietuvių chorui, Lodzėje baigė privačią prof. T. Hadnickio muzikos mokyklą, dėstė muziką ir dainavimą Lodzės berniukų progimnazijoje, vadovavo chorui. Vėliau Lodzės berniukų ir mergaičių seminarijų dainavimo ir jo metodikos mokytojas. 1903 m. Lodzėje lenkų kalba išleistas jo sudarytas dainų rinkinys moksleivių chorui.
1923 m. sugrįžęs į Lietuvą, iš pradžių buvo Kauno 36-osios pradinės mokyklos vedėjas, 1923 – 1931 m. – Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos muzikos ir dainavimo mokytojas, vadovavo chorui ir pučiamųjų orkestrui, rengė koncertus ir išvykas. [1]
Nuo 1940 m. – Kauno miesto švietimo skyriaus inspektorius, daug dėmesio skyrė moksleivių muzikiniam švietimui, buvo muzikos metodinės komisijos pirmininkas. 1947–1952 m. – Kauno 23-osios pradinės mokyklos vedėjas, dvejus metus dėstė muziką ir vadovavo chorui Simono Daukanto mokytojų seminarijoje. 1947 m. suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas.
Parašė „Muzikos pradžiamokslį“, skirtą gimnazijoms ir mokytojų seminarijoms, rašė ir smuiko pradžiamokslį, harmonijos ir polifonijos vadovėlius. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas ir kūrė savas kompozicijas chorams, parašė kūrinių fortepijonui, styginių kvartetui ir instrumentinių pjesių, instrumentavo kitų kompozitorių kūrinius. 
Bajerčius Garibaldis Konstantinas
Bajerčius Garibaldis Konstantinas (1903 10 24 Pajotijų k., Plokščių valsč., – 1946). Nepriklausomybės kovų dalyvis, karys savanoris.
Augo Šakiuose, baigė Jurbarko „Saulės“ gimnaziją. Nuo 1930 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo filologiją, pedagogiką.
Dirbo Juodkėnų ir Žindaičių pradinėse mokyklose (Jurbarko apylinkėse), mokytojavo Grabauciškės, Gegužinės, Žiežmarių, Zūbiškių mokyklose. 1939 m. apsigyveno Alytuje, 1941 m. rudenį buvo paskirtas Alytaus mokytojų seminarijos lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoju.  Lietuvą vėl okupavus sovietams, stojo į rezistentų gretas, įsteigė Alytuje pasipriešinimo organizaciją, vadovavo patriotinei jaunimo pasipriešinimo grupei. Organizavo platų partizanų rėmėjų tinklą, talkino koordinuojant ryšius tarp atskirų partizanų būrių ir junginių. Per jį ir jo grupę buvo palaikomas ryšys tarp Dzūkų grupės ir Dzūkų rinktinės, kurios vėliau susijungė į Lietuvos partizanų Dainavos apygardą. 1946 m. balandžio 23 d. vykusiame partizanų sąskrydyje vieninteliam K. Bajerčiui-Garibaldžiui patikėta pasirašyti Pietų Lietuvos partizanų vadų Deklaraciją Apie jį yra sukurtas televizijos filmas „Garibaldis“.
1946 m. pabaigoje  sunaikinus Alytaus pasipriešinimo grupę, suimtas ir tardomas  Alytaus MGB kalėjime. Nieko neišdavęs, nuo žiaurių sumušimų po dviejų dienų , gruodžio 8 d. mirė kameroje. Palaidojimo vieta nežinoma.
1950 m. birželio 1 d. Pietų Lietuvos partizanų vadų susirinkimo sprendimu K. Bajerčiui-Garibaldžiui suteiktas Laisvės Kovos Karžygio vardas. 1997 m.apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties), suteiktas kario savanorio statusas (po mirties). 1998 m. suteiktas kapitono laipsnis (po mirties).
Parašė ir išleido poezijos knygeles vaikams: „Laukų barškučiai“, „Saulėtekis“, „Spindulėliai“, „Namuose ir giriose“, „Zuikių žemėje“, „Nugirstos šnekos“, „Iš pasakų krašto“. 
Bagdzevičius Benjaminas
Bagdzevičius Benjaminas (1934 07 17 Šiaudinės km., Šakių aps. – 1992 09 21, palaidotas Šakiuose). Žurnalistas, rajono metraštininkas.
Mokėsi Jurbarko vidurinėje mokykloje, septyniolikmetis buvo priimtas dirbti literatūriniu darbuotoju į rajoninio laikraščio „Socialistinis kelias” redakciją. Kilęs iš kaimo, gerai pažinojo žemdirbių gyvenimą, gerbė jų triūsą, trisdešimt ketverius metus vadovavo laikraščio žemės ūkio skyriui. 
Bakšas Juozas
Bakšas Juozas (1933 10 20 Tauragės aps. – 1991 10 04  Šakiuose). Žurnalistas, kraštotyrininkas.
Dirbo Šakių rajono „Draugo“ laikraščio redakcijoje. Išleido knygą „Šakių rajonas“ (1989). Pradėjo leisti kraštotyros laikraštį „Zanavykas“. Be tiesioginio darbo daugelį metų sumaniai vadovavo Kraštotyros ir paminklų apsaugos draugijos Šakių skyriui, noriai bendradarbiavo įkuriant Zanavykų bendriją, aktyviai bendradarbiavo savaitraštyje „Televizijos savaitė“.
Baltrušaitis Antanas Antanėlis
Baltrušaitis Antanas Antanėlis (1865 05 10 Papartynuose – 1949 12 15 Biberache). Knygnešys, spaudos darbuotojas.
Būdamas menkos sveikatos, knygų nenešė, bet organizavo tolesnį platinimą Sūduvoje. 1940 m. pasitraukė į Vokietiją. Kudirkos Naumiestyje, prie namo, kur buvo įsteigęs knygyną, 1990 m. atidengta atminimo lenta.
Baltrušaitis (Mėmelė) Juozas
Baltrušaitis (Mėmelė) Juozas (1875 08 16 m. rugpjūčio 16 d. Buktiškiuose, Barzdų valsč., dab. Šakių raj. – 1942 09 22 Pitsburge, JAV). Lietuvių publicistas, poetas.
Savamokslis. 1896 bendradarbiavo „Ūkininke“ (slapyvardis J. Žingeidis). 1898 m., ieškodamas darbo, išvyko į Varšuvą. 1902 m. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje. 1902–1904 m. anceliariavo „Darbininkų balse“, 1902–1903 m. „Varpe“, 1903 m. „Naujienose“ (Slapyvardis Mėmelė). Įsitraukė į revoliucinę veiklą. 1903 m. dalyvavo rengiant Gegužės 1-osios demonstraciją Vilniuje, buvo suimtas, 1904 m. teko pabėgti į Švediją, o 1905 m. emigravo į JAV.
JAV aktyviai dalyvavo darbininkų judėjime, vienas Amerikos lietuvių socialistų partijos organizatorių. Išvertė į lietuvių kalbą „Marselietę“, „Varšavianką“, „Raudonąją vėliavą“ ir kitas revoliucines dainas. 1905 m. redagavo „Vienybę Lietuvninkų“, 1906–1916 m. satyrinį laikraštį „Dilgėlės“, 1907–1909 m. „Kova„, 1909–1912 m. – „Žmonių knygynas“ (išėjo 7 numeriai). Nuo 1918 m. bolševikas, 1923–1924 m. redagavo jų laikraštį „Apšvietimas“. 1923 m. balandžio 28 d. Pitsburge buvo suimtas kartu su kitais 22 komunistais.
Daugelio eilėraščių knygų autorius. Mėgėjiško tipo eilėraščių rinkinyje „Pirmosios Gegužės balsai“ (1904 m.) skelbė revoliucinės kovos būtinybę, kuriai turi būti paaukotas menas. Parašė satyrinių vaizdelių rinkinį „Dilgėlių žiedai“ (1907 m.), pjesių, gamtos mokslo populiarinimo knygelių. Parengė JAV lietuvių proletarinių rašytojų kūrybos almanachą „Atžalos“ (1921 m.).
Baltrušaitis Povilas
Baltrušaitis Povilas (1915 01 14 Mikalinės k., Prienų r. – 1976 05 08 Kriūkuose, Šakių r.). Muzikos mokytojas ir chorvedys.
1955–1959 choro dirigavimą neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje  Nuo 1951 Kriūkų vidurinėje mokykloje mokė muzikos ir dainavimo, vadovavo vaikų ir vyresniųjų klasių moksleivių chorams bei vokaliniams ansambliams. Choristus parengdavo Šakių rajono ir respublikinėms dainų šventėms, o solistus ir ansamblius – „Dainų dainelės“ konkursams. Vadovavo ir suaugusiųjų meno mėgėjų kolektyvams: Belvederio pienininkystės technikumo (1954– 1956), Kriūkų kultūros namų (1956–1959 ir 1969–1974), Jurbarko vaismedžių medelyno (1963–1965) ir Seredžiaus kultūros namų (1966–1968) mišriesiems chorams bei vokaliniams ansambliams. Dirigavo Šakių rajono dainų šventėse ir festivaliuose.
Banaitis Saliamonas
Banaitis Saliamonas (1866 07 15 Vaitiekupiuose, Sintautų valsč. – 1933 05 04 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse). Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, spaustuvininkas, leidėjas, visuomenės veikėjas.
Mokėsi  Sintautų pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, baigė buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge. Spaudos draudimo metais įsitraukė į lietuviškąją veiklą. 1890 m. talkininkavo „Varpo“ ir „Ūkininko“ redakcijoms, 1905 m. rudenį įsteigė pirmąją lietuvišką spaustuvę Kaune (Banaičio spaustuvė). Išvertė ir 1907 m. išleido japonų pasakų knygelę. 1915–1917 m. leido laikraštį „Kauno žinios“ lietuvių, lenkų ir vokiečių kalba. Daugiausia spausdino Šv. Kazimiero draugijos leidžiamas knygas ir periodinius leidinius. Iki 1914 m. spaustuvėje pasirodė 1 milijonas ir 300 tūkstančių knygų bei brošiūrų, beveik 2 milijonai laikraščių numerių. 1918 m. perdavė spaustuvę Šv. Kazimiero draugijai.
1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo dalyvis. Pirmojo pasaulinio karo metais spausdino slaptus atsišaukimus, nukreiptus prieš vokiečių okupaciją, gavo leidimą įsteigti pirmąją lietuvių gimnaziją Kaune. Pats įkūrė 12 lietuviškų pradžios mokyklų.
Buvo romantinių monarchistinių pažiūrų, planavo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pavyzdžiu atkurti Lietuvos valstybę. Su kitais 1915 m. pabaigoje parašė „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konfederacijos atsišaukimą“, 1916 m. pradžioje – kunigaikštystės konstitucijos projektą (jie išspausdinti, išversti į užsienio kalbas, paskelbti Šveicarijos, JAV spaudoje). Parašė ir išspausdino atsišaukimų, atskleidžiančių vokiečių okupantų priespaudą. Lietuvių konferencija 1917 m. jį išrinko Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. tapo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru.
Padėjo organizuoti Lietuvos kariuomenę, įkūrė Lietuvos žemdirbių sąjungą, leido ir redagavo jos savaitraštį „Žemdirbių balsas“. Prisidėjo prie prekybos ir pramonės banko, Lietuvos garlaivių akcinės bendrovės, Kauno autobusų stoties bendrovės steigimo.
Paskutiniais gyvenimo metais dirbo Kauno užmiesčio autobusų stoties viršininku. Jau senatvėje, 1926 m., turėdamas 60 metų, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, bet studijų nebaigė.
Banaitis Kazimieras Viktoras
Banaitis Kazimieras Viktoras (1896 03 05 Vaitiekupiuose, Sintautų valsč. – 1963 12 25 m. Brukline, JAV). Kompozitorius, pedagogas, dirigentas.
Gimė Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Saliamono Banaičio ir Marijos Pranaitytės-Banaitienės šeimoje. 1902–1905 m. mokėsi tėvo įkurtoje slaptoje lietuviškoje mokykloje, o muzikos mokė vargonininkas Vaivada.
1906 m. su šeima persikėlė į Kauną, kur iš pradžių mokėsi liaudies mokykloje, o 1908 m. įstojo į antrąją rusų gimnazijos klasę, privačiai mokėsi muzikos. 1911–1914 m. lankė privačią Ippo-Gechtmano muzikos mokyklą. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, su gimnazija evakavosi į Rusijos gilumą – Roslavlį (Smolensko gubernija). Čia 1914–1915 m. mokėsi berniukų gimnazijoje, 1915 m. buvo įstojęs į Peterburgo universiteto juridinį fakultetą, bet tais pačiais metais grįžo į Lietuvą ir trumpam apsistojo Vilniuje.
1915 m. rudenį grįžo į Kauną ir tėvo įkurtoje pirmojoje lietuviškoje gimnazijoje dėstė istoriją, geografiją, lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbas, subūrė 40 dalyvių. 1919–1921 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje Kaune ir Vilniuje, įstojo į karo mokyklą, dirbo „Kario“ redakcijoje, vadovavo kariūnų chorui, rengė koncertus. 1921 m. atleistas iš karo tarnybos, gyveno Prahoje, kur privačiai studijavo kompoziciją. 1922 m. išvyko į Vokietiją, ten iki 1925 m. studijavo filosofiją ir meno istoriją Leipcigo universitete. 1928 m. baigė Leipcigo konservatoriją. Studijuodamas sukūrė nemaža kamerinių kūrinių.
Grįžęs į Kauną, nuo 1928 m. Kauno muzikos mokykloje (nuo 1933 m. konservatorija) dėstė harmoniją, muzikos teoriją ir bendrąjį fortepijoną. Nuo 1937 m. – profesorius, 1937–1943 m. (su pertrauka) – konservatorijos direktorius.
1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, kiek pagyveno Drezdene ir Berlyne, paskui nuvyko į lietuvių pabėgėlių stovyklas Bavarijoje (Arnstorfe, Mūldorfe, Spackenburge), kur vadovavo chorams, vaikus mokė skambinti fortepijonu, harmonizavo liaudies dainas. 1949 m. atvyko į JAV – Brukliną, Vadovavo Lietuvių operos chorui ir vyrų vokaliniam oktetui „Aidai“, turėjo privačią muzikos studiją.
Sukūrė daug vokalinių ir instrumentinių kūrinių, operą „Jūratė ir Kastytis“ – 1955 m. (1970 m. išleista ir įrašyta į plokštelę, premjera 1972 m. balandžio 29 d.). Harmonizavo apie 500 lietuvių liaudies dainų. Sukūrė kūrinių smuikui, fortepijonui, violončelei ir kitiems instrumentams, parašė straipsnių ir recenzijų. 1996 m. išleista muzikologės Onos Narbutienės knyga „Kazimieras Viktoras Banaitis“.
Banaitis Vytautas
Banaitis Vytautas (1900 05 02 Vaitiekupiuose – 1980 07 17 Kaune). Teisininkas.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Saliamono Banaičio jauniausiasis sūnus. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir tėvą  1919 m. paskyrus Šakių apskrities viršininku bei pradėjus kurti savanorių kariuomenę, kartu su trimis savo vyresniaisiais broliais įstojo į savanorius.
Mokėsi Kauno gimnazijoje, kurią baigė 1922 m. Dar besimokydamas gimnazijoje įstojo į Lietuvos karo mokyklą, kurią baigė 1923 m., gaudamas jaunesniojo leitenanto laipsnį. 1924 m. išvyko į JAV, įstojo į Vartono finansų ir komercijos mokyklą, pradėjo studijuoti Pensilvanijos universitete. Studijuodamas JAV aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje, buvo Lietuvos universiteto studentų tautininkų korporacijos „Neo-Lithuania“ atstovas Amerikoje, tvarkė korporacijos finansus. 1925 m. rudenį grįžo į Lietuvą. Dirbo revizoriaus padėjėju Valstybės kontrolėje, 1927–1940 m. – Vidaus reikalų ministerijoje pilietybės referentu. 1932 metais už nuopelnus Lietuvai apdovanotas DLK Gedimino ordinu. 1940 metais Vilniaus universitete įgijo teisininko specialybę. 1941–1944 m.  dirbo metrikacijos inspektoriumi ir kitus įvairius atsitiktinius darbus. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, vienintelis iš Banaičių pasiliko Lietuvoje, jo broliai Justinas Saliamonas Banaitis, Kazimieras Viktoras Banaitis, Bronius Banaitis ir sesuo Salomėja Banaitytė-Nasvytienė  su šeimomis pasitraukė į Vakarus.
Po karo dėstė rusų kalbą Kauno dailės institute, Kauno muzikos mokykloje, mokytojavo įvairiose mokyklose. Nuo 1953 metų Lietuvos Žemės ūkio akademijoje dėstė anglų kalbą, kartu ją studijavo (1949-1955)  Vilniaus pedagoginiame institute. Dirbdamas Žemės ūkio akademijoje parengė žemės ūkio terminų žodyną, kuris dėl nežinomų priežasčių taip ir nebuvo išleistas.
Parašė atsiminimus apie savo tėvo Saliamono Banaičio spaustuvės įkūrimą.
Barzdaitis Juozas
Barzdaitis Juozas (1922 05 18 Šakiuose – 1984 12 01, palaidotas Šakiuose). Filosofas.
Baigė Vilniaus universitetą ir liko ten dirbti dėstytoju. Nuo 1969m. filosofijos istorijos ir ateizmo katedros vedėjas. 1968–1973 m. dirbo žurnalo „Problemos“ vyr. Redaktoriaus pavaduotoju. Parašė ir išleido knygas: „Ateizmas Lietuvoje“ (1967), „Religijos kilmė ir kitimas“ (1976), „Ateizmo tradicijos Lietuvoje“ (1980), „Visuomeninis religijos vaidmuo“ (1981). 
Baukus Juozas
Baukus Juozas (1909 07 03 Sintautuose – 1994 12 18 Melburne, Australija). Dailininkas.
Gimė Agnieškos ir Valentino Baukų šeimoje. Tėvas žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą (kalbama – Vokietijoje), motina mirė ir palaidota Sintautuose.
Mokėsi Sintautų pradinėje mokykloje, vėliau išvyko į Šiaulius, kur mokėsi amatų mokykloje religinio meno kūrinių restauravimo. 1931 m. grįžo į Sintautus ir dirbo pas garsų meistrą Juozą Dapkevičių baldų meistru. 1941 m. vedė ir susilaukė dviejų dukrų. Karui baigiantis, su mažosiomis dukromis pasitraukė į Vakarus, žmona liko Lietuvoje. Per karo baisumus abi dukros mirė, J. Baukus atsidūrė Augsburge. Karui pasibaigus, į Lietuvą negrįžo. 1946 m. įstojo į Štutgarto meno mokyklą, studijavo tapybą. 1949 m. persikėlė į Australiją, vertėsi įvairiais darbais. 1956–1959 m. Melburno technikos kolegijoje studijavo plastinį meną.
1963 m. tapo Viktorijos meno draugijos nariu, pradėjo domėtis abstrakcijomis, kūryboje dominavo peizažo ir kosmoso temos. Žinomiausi šio laikotarpio kūriniai yra: „Pavasario vėjelis“, „Dalinis užtemimas“, „Stebuklas atmosferoje“.
Buvo populiarus Australijos visuomenėje, surengė autorinių tapybos darbų parodų Melburne (1962), Brisbanėje (1972), Sidnėjuje (1983), Adelaidėje (1984). Darbai buvo eksponuoti Vilniaus Radvilų rūmuose, 5 darbus turi įsigijęs Lietuvos dailės muziejus. Vienas  natiurmortas, pusseserės Danutės Baukaitės dovana, eksponuojamas „Sintautų akademijoje“. Pagarsėjęs dailininkas pasirašinėjo pavarde Joseph Bauks. 
Birbilas Vaclovas Algimantas
Birbilas Vaclovas Algimantas (1936 01 04 – 2014 09 25). Teisininkas.
1956 m. baigė Griškabūdžio vidurinę mokyklą, 1956–1961 studijavo Vilniaus pedagoginiame instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete, 1973  baigė VU Teisės  fakultetą.
1961–1963 – Šiaulių 2-osios internatinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros  mokytojas-auklėtojas, 1963–1964 – Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. 1964–1970 – Šiaulių 29-osios profesinės technikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas, 1970–1980 – Šiaulių miesto liaudies teismo teisėjas,
1980–1995 – pirmininkas, 1995–2001 – Šiaulių apygardos teismo pirmininkas.
Lietuvos nusipelnęs teisininkas (1986). Aktyviai dirbo žurnalisto darbą. Rašė lietuvių kalbos, teisės, moralės temomis. Išleido publicistikos knygą „Kas bylose nesudėta“ (2000). Du kartus tapo profesinių technikos mokyklų  pedagoginių skaitinių konkursų prizininku. Buvo Teisėjų tarybos narys. 
Dailidė Antanas
Dailidė Antanas (1888 12 19 Barandų k. – 1949 03 31 Kudirkos Naumiestyje,  ten ir  palaidotas). Kanauninkas.
1899–1904 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1904–1909 m. – Seinų kunigų seminarijoje. Friburgo universitete (Šveicarija) gavo teologijos licenciato laipsnį. 1911 m. įšventintas kunigu. Nuo 1913 m. vikaravo Grajeve (Lenkija), vėliau – Virbalyje. 1918–1921 m. buvo Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos kapelionas ir lietuvių kalbos mokytojas. 1921–1926 m. – Marijampolės gimnazijos mokytojas, vicedirektorius. Nuo 1926 m. buvo Vilkaviškio kapitulos kanauninkas, Vilkaviškio kunigų seminarijos vicedirektorius, nuo 1944 m. – Kudirkos Naumiesčio klebonas. Nuo 1907 m. aktyviai reiškėsi publicistikoje, bendradarbiavo „Šaltinyje“, „Ateityje“, „Draugystėje“, „Viltyje“. Pasirašinėdavo A. Jonučio, A. Lakūnėlio slapyvardžiais.
Dailidė Juozas
Dailidė Juozas (1859 10 10 Barandų k. – 1909 09 12 Sudarge, palaidotas Sudargo kapinėse). Kunigas.
Kunigu įšventintas 1883 m. Iki 1889 m. vikaravo Liudvinave, iki 1894 m. – Punske, iki 1899 m. – Slavikuose. 1909 m. paskirtas klebonu į Sudargą. Čia atstatė griūvančią bažnyčią, sutvarkė parapijos trobesius. Parapijiečių padedamas pastatė naują kleboniją. Senojoje liko gyventi prieš jį klebonavęs Sudargo klebonas knygnešys M. Sederevičius. Šelpė mokslus einantį būsimą vyskupą Pranciškų Būčį. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, uoliai propagavo blaivybę ir švietimą. Kartu su kun. P. Martišiumi į lietuvių kalbą išvertė F.Coselio „Išpažintį“ (1906) ir „Yra Dievas“ (1907).
Dailidė Jurgis
Dailidė Jurgis (1838 Sintautuose -1864 04 01, perlaidotas Vygrių parapijos kapinėse). Kunigas.
Į kunigus 1862 m. įšventino vyskupas M. Valančius. Rudaminos klebonas. Po mišių bažnyčioje perskaitė 1863 m. sukilimo manifestą. Caro valdžios suimtas, tardytas, nuteistas mirties bausme. 1864 m. balandžio 1 d. sušaudytas netoli Vygrių (Lenkija).
Dailidė Pranas
Dailidė Pranas (1888 09 29 Sintautuose – 1965 09 01 Syrakūzų mieste, JAV, ten ir palaidotas.)
1907 m. aukso medaliu baigė Marijampolės gimnaziją, 1911 m. – Petrapilio universiteto Matematikos fakultetą. 1911–1918 metais mokytojavo Marijampolės, Čenstachavos (Lenkija) ir Tbilisio (Gruzija) gimnazijose. 1918 m. Lietuvos valstybės taryba paskyrė  Lietuvos atstovu  Kaukazo valstybėse, rūpinosi tautiečių grįžimo į tėvynę reikalais. Grįžęs į Lietuvą 1921–1939 m. su pertraukomis dirbo Užsienio reikalų ministerijoje,  buvo Rytų,vakarų ir Europos centro departamentų direktorius. Vėliau – Eltos direktorius. Nuo 1926 metų valstiečių liaudininkų sąjungos  centro komiteto narys.  Buvo renkamas į Lietuvos III Seimą nuo valstiečių liaudininkų partijos, ėjo finansų ir biudžeto bei ekonomikos komisijų pirmininko pareigas. 1926 m. redagavo laikraštį „Lietuva“, 1927–1928 m. laikraščio “Lietuvos žinios” redaktorius. 1935 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete įgijo teisininko specialybę. 1934–1939 metais ELTA redaktorius, Pabaltijo spaudos santarvės pirmininkas, žurnalistų ancelia anceliarinkas. 1939–1940 m. – nepaprastasis ir įgaliotas ministras Latvijoje. 1940 m. grįžo i Lietuvą, vertėsi advokato praktika. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas, bet paleistas. Per Antrąjį pasaulinį karą mokytojavo Kaune, šiek tiek vertėsi advokato praktika. Baigiantis karui pasitraukė į Švediją, Stokholmo universitete dėstė slavų kalbas. 1947 metais išvyko į JAV, apsigyveno Syrakuzų mieste, jo universitete nuo 1951 m. dėstė rusų kalbą. 
Išleido 3 matematikos vadovėlius, knygą „Lietuvos sutartys su svetimomis valstybėmis“, „Margučio“ žurnale paskelbė atsiminimus. Aktyvus spaudos bendradarbis: Lietuvoje atspausdino per 3 tūkst., o JAV – per 400 straipsnių matematikos, teisės ir anceliar klausimais. Bendradarbiavo „Sandaroje“, „Margutyje“, „Drauge“, „Darbininke“, „Vienybėje“, „Švietimo darbe“.
Priklausė Lietuvių tremtinių draugijai, 1947 m. buvo šios draugijos pirmininku, 1948 m. – BALF, o Čikagos apskrities pirmininkas.
Dėdinas Jonas
Dėdinas Jonas (1929 08- 29, Pariebių k. – 2004 03 12, palaidotas Sintautų kapinėse). Poetas, chemijos mokslų daktaras.
Mokėsi Papartynų pradinėje mokykloje, o V ir VI skyrius baigė Sintautuose. Įstojo į Šakių „Žiburio“ gimnaziją, bet mokslą nutraukė karas. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. Augsburge (Vokietija) baigė gimnaziją. Vėliau išvyko į Ameriką, apsigyveno Baltimorėje, ten ir baigė studijas. Dirbo įvairiose gamyklose, padarė išradimų naftos produktų gamybos srityje, paskelbė apie 40 mokslinių straipsnių Baltimorėje ir kt. Universitetuose, studijavo chemiją. Filosofijos m. daktaras dirbo chemijos gamyklose. Išradėjas. Visuomenininkas. Ateitininkas. Jau nuo gimnazijos laikų jis buvo lietuvybės puoselėtojas. Baltimorėje vadovavo Lietuvių sąjungos skyriui. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, beveik kasmet lankydavosi Lietuvoje, gėrėjosi iš griuvėsių prikelta Sintautų bažnyčia, pasidžiaugė senąja mokykla, kurioje su broliu kartu mokėsi. Eilėraščius pradėjo rašyti dar besimokydamas. Jo poezijos rinkinys „Laiko domės“ išleistas Lietuvoje po  mirties 2005 m. Iš JAV 2004 m. atvežta urna su palaikais palaidota jo gimimo dieną – rugpjūčio 22-ąją – greta dėdės gydytojo Jono Jonikaičio.
Dėdinas Juozapas
Dėdinas Juozapas (1810 03 06 Vaitiekupiuose – 1863). Kunigas.
Save vadino Dydynskiu. Artimai bendravo su zanavykais kun. A. Tatare ir kun. P. Martinaičiu-Marcinskiu. 1832-1834 m.  Seinų kunigų seminarijoje mokėsi kartu su kun. A. Tatare. 1834 m. įšventintas kunigu, dirbo Seinų vyskupijoje. 1835 metais  Sintautų vikaras. Jo lėšomis 1852 metais Vilniuje M. Zymelovičiaus spaustuvė je buvo išleistas elementorius „Mokslas lietuviszko  katimo ir Katechizmas“.
Dėdinas Valentinas
Dėdinas Valentinas (1904 02 04 Vaitiekupiuose, Sintautų valsč. – 1990 06 20 Šakiuose, ten ir palaidotas). Istorikas, memuaristas.
Baigė Šakių „Žiburio“ gimnazijos I-ąją laidą, 1929 m. – Vytauto Didžiojo Universitetą. Kartu su kitais istorikais parašė monografiją apie  Lietuvos Didįjį kunigaikštį Vytautą „Vytautas Didysis“. Mokytojavo Švėkšnos, Pilviškių gimnazijose. 1941 m. birželio mėn. Buvo ištremtas į Sibirą. 1953 m. pabėgo į Lietuvą, 1958 m. gavo asmens dokumentus, dirbo miškotvarkininku. 1964 m. išėjo į pensiją. Parašė tremties atsiminimų, etnografinių vaizdelių, paliko istorinio romano apie Vytautą Didįjį rankraštį.
Dielininkaitis Pranas
Dielininkaitis Pranas (1902 05 05 Juškų k., Šakių raj. – 1942 04 06 Šiauliuose, palaidotas Donelaičio kapinėse). Sociologas, ateitininkas, visuomenės veikėjas.
1924 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją. 1924–1928 m. studijavo sociologiją Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete Kaune. 1925–1927 m. Lietuvos universiteto studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas. 1933 m. Sorbonos universitete Paryžiuje už disertaciją „Mokyklos laisvė ir valstybė“ gavo daktaro laipsnį. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) dėstė sociologiją ir valstybės teoriją.
1930 m. rugpjūčio 30 d. valdžia uždraudė visas moksleivių organizacijas, išskyrus skautus. Ateitininkai buvo persekiojami. 1935 m. pabaigoje aktyviai įsijungė į katalikų intelektualų grupę, pradėjusią kurti naujos valstybės programą. 1936 m. vasario 23 d. 16 gerai žinomų katalikų intelektualų pasirašė deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kuri tapo protestu prieš egzistuojantį rėžimą.  Puoselėdamas krikščionišką socialinį auklėjimą, skleisdamas krikščionišką socialinę sampratą, kalbėjo per įvairius susirinkimus, suvažiavimus, konferencijas. Daug dirbo su darbininkais, 1934–1940 m. Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos vicepirmininkas. 1938 m. gruodžio 16 d. pagal tautininkų valdžios nutarimą už neteisėtą politinę veiklą ištremtas šešiems mėnesiams į gimtinę, Juškų kaimą.
Bendradarbiavo leidiniuose „Dialogas“, „Naujoji Romuva“, buvo laikraščio „XX amžius“ redakcinės kolegijos narys.
1940 m. liepos 12 d. sovietų okupacinės valdžios suimtas ir nuteistas 8 metams į Vladivostoko sunkiųjų darbų kalėjimą, tačiau 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje prasidėjus sukilimui ištrūko iš Kauno kalėjimo. Porą mėnesių – Laikinosios vyriausybės darbo ministras. Nuo 1941 m. rudens VDU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros vedėjas, dėstė sociologiją. 1942 m. užsikrėtęs šiltine mirė Šiauliuose.
Domeika Juozas
Domeika Juozas (1917 Plynių k., Lukšių valsč. – 2006 10 17 Notingeme, 2009 perlaidotas Lukšių kapinėse). Šakių garbės pilietis.
Mokėsi Lukšiuose. 1938 m. buvo pašauktas atlikti būtinąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Atlikęs karinę tarnybą iki 1944 m. Lietuvos policijoje dirbo policininku.
1944 m. liepos pabaigoje su visa Sintautų policijos nuovada traukėsi į Vakarus. 1947 m. nuvyko į Angliją. Su šeima gyveno Notingeme. Čia įsijungė į visuomeninę veiklą, ypač Lietuvos išlaisvinimo krypties. 
Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje tapo aktyviu jos rėmėju. Daug savo minčių išdėstė straipsniuose, kurie buvo spausdinami įvairiuose Lietuvos laikraščiuose. Norėdamas prisidėti prie savo gimtojo krašto istorijos išsaugojimo paaukojo Zanavykų krašto muziejui daugiau kaip 20.000 USD. Nemažai lėšų iš savo santaupų skyrė Lukšių neįgaliųjų žmonių rėmimui, savo lėšomis prisidëjo ir prie Šakių dekanato muziejaus patalpų remonto.
1994 m. Juozui Domeikai suteiktas Zanavykų krašto muziejaus Garbės nario vardas, o 1999 metais – Šakių Garbės piliečio vardas.
Yra įkurtas Juozo Domeikos labdaros fondas, į kurį įsijungė dar 2 išeiviai: dr. Juozas Kriaučiūnas iš Putnamo ir Kazimieras Januta iš Los Angeles.
Dumčius Jonas
Dumčius Jonas (1870 11 10 Mockupių (Jagamasčių) k.  – 1943 09 11, palaidotas  Kauno r. Garliavos bažnyčios šventoriuje). Kanauninkas.
Kunigu įšventintas 1894 04 15. Vikaravo Porite, Kudirkos Naumiestyje, vėliau Lomžos kalėjimo kapelionas. Nuo 1905 m. iki 1928 m. gyveno ir dirbo tai Lietuvoje, tai Amerikoje, pablogėjus sveikatai, grįžo į Lietuvą, apsistojo Kazimieravoje, kur iš parsivežtų 1200 medelių užveisė didžiulį sodą. Dalį medelių padovanojo Dotnuvos žemės ūkio akademijai, Vilkaviškio kunigų seminarijai, artimiesiems, likusius pasodino tėviškėje. Kadangi Lietuvoje pirmieji vaisiai buvo gauti Vytauto Didžiojo metais, tai juos pavadino vytautiniais.
Išmokslino savo brolio sūnų Joną Dumčių, kuris vėliau tapo profesoriumi, pasaulinio lygio antikinės literatūros žinovu.
Dumčius Petras
Dumčius Petras (1858 12 27 Eiciūnų k. – 1933). Knygnešys, mokytojas.
Mokėsi pas kaimo daraktorių, Žemosios Panemunės pradžios mokykloje. Vėliau įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Ją baigęs, pradėjo dirbti Šakių miesto mokykloje. Dėl lietuvybės skatinimo iškeltas į Vichodnės pradžios mokyklą prie Suvalkų, vėliau į Gibus. Į gimtąjį kraštą sugrįžo 1885 m., gavęs darbą Padainių mokykloje. 1896 m. šią mokyklą jis perkėlė į savo ūkį Eiciūnų kaime. Ši mokykla buvo vadinama „Dumčiaus akademija“ ir veikė iki 1965 m. 1911 m. vėl pakviestas į Šakių mokyklą. Per pirmąjį pasaulinį karą evakavosi į Rusiją, grįžęs vėl darbavosi gimtajame krašte. Mokytoju dirbo iki 1927 m. Buvo žymus lietuvybės skleidėjas, knygnešys. Bendravo su J. Jablonskiu, V. Kudirka, M. Jankumi, J. Kriaučiūnu. Pažymint ir prisimenant mokytojo nuopelnus gimtajam kraštui, 2005 m. Gerdžiūnų mokyklai suteiktas Petro Dumčiaus vardas. 2007 m. jis  nominuotas nacionalinių vertybių istorine asmenybe.
Dumčius Stasys
Dumčius Stasys (1906 06 26 Eiciūnų k. – 1942 05 16 Archangelsko srityje). Lietuvos ugniagesybos organizatorius, švietėjas, brandmajoras.
Pradžios mokslus baigė savo namuose įkurtoje mokykloje, nuo 1922 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1928 m. savanoriu atliko karinę prievolę Marijampolėje, gavo puskarininkio laipsnį. 1931 m. įstojo į VDU teisės fakultetą. Dirbo Kauno savivaldybės ugniagesių komandoje brandmeisteriu, nuo 1939 m. – brandmajoru. Gaisrų priežastims nustatyti įkūrė mokslinę laboratoriją. 1932-1933 m. buvo „Jaunosios Lietuvos“ valdybos pirmininkas, priklausė VDU neolituanų korporacijai, buvo Šaulių sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų narys. 1941 m. birželio 14 d. suimtas ir ištremtas į Archangelsko sritį. Drauge su kitais buvo teisiamas už rengiamą  pasipriešinimą, visi nuteisti sušaudyti. Mirė badu lageryje likus savaitei iki nuosprendžio paskelbimo. Ir palaidotas bendrame žuvusiųjų kape. Kauno Petrašiūnų kapinėse pašventintas S. Dumčiaus kapas.
Atminimas įamžintas ugniagesybos ir Vytauto Didžiojo karo muziejuose.
Dumčius Steponas
Dumčius Steponas (1890 Žemojoje Panemunėje – 1969).  Karininkas, mokytojas.
Petro Dumčiaus vyriausias sūnus. Mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje. Ją baigęs, 1910 m. pradėjo mokytojauti Padainių mokykloje. Pirmojo pasaulinio karo metais pašauktas į rusų armiją, pateko vokiečių nelaisvėn. Pasibaigus karui 1919 m. grįžo į Lietuvą ir savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, baigė Karo mokyklos antrąją laidą. Suteiktas leitenanto edalio. 1920 m. dalyvavo Seinų ir Trakų mūšiuose prieš lenkus. Apdovanotas Lietuvos savanorių kūrėjų medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu. Kariuomenėje tarnavo iki 1933 m. Į atsargą išleistas kapitono laipsniu. Ūkininkavo savo ūkyje prie Babtų.  Sovietų okupacijos metais buvo persekiojamas, pasislėpė vengdamas tremties.
Dumčius Vincentas
Dumčius Vincentas (1886 02 28 Mockupių (Jagamasčių) k. – 1986 02 07 Veiveriuose, palaidotas Veiverių bažnyčios šventoriuje). Kunigas.
Šeimoje buvo šeši vaikai, du iš jų – Vincentas  ir jo vyresnis brolis Jonas tapo kunigais. Savo namuose buvo įsteigę pradinę mokyklą. (Mokykla veikė iki 1967 metų, po to perkelta į Kuodžius.)
Mokėsi Slavikų ir Griškabūdžio pradinėse mokyklose. Marijampolės gimnazijoje baigęs 4 klases, 1903 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1909 03 28 ir paskirtas vikaru į Liubavą, tais pačiais metais perkeltas vikaru į Veisėjus. 1910-1918 metais vikaras Miroslave, 1919–1922 metais – vikaras Aukštojoje Panemunėje. 1923 m. įkūrus Naujosios Ūtos parapiją, paskirtas jos klebonu. Parapija neturėjo savo bažnyčios, todėl veiklusis klebonas ėmėsi jos statybos. 1924 m. buvo pastatyta Naujosios Ūtos parapijos medinė bažnyčia.
1927 m. paskirtas Sudargo parapijos klebonu. Čia rado ankstesnio klebono Mykolo Brundzos (1884–1938) dar 1923 metais pradėtą statyti mūrinę bažnyčią, tačiau dėl įvairių priežasčių nepabaigtą. Klebonas kibo į darbą ir 1929 m. statybą pabaigė. Naujajai mūrinei bažnyčiai suteiktas šv. Jono Krikštytojo titulas. Per Antrąjį pasaulinį karą ši bažnyčia sudegė, pokaryje visiškai nugriauta. 1945 metais šalia tos vietos, kur buvo mūrinė bažnyčia, pastatyta nedidukė medinė bažnytėlė, turinti tą patį vardą. Jo iniciatyva 1932 m. pastatytas paminklas ant Zanavykijos edalio karaliumi vadinto kunigo Martyno Sederavičiaus kapo, įrengta erdvi parapijos salė.
1934 m. paskirtas Pakuonio parapijos klebonu. Pakuonio mūrinei bažnyčiai pristatė bokštą.
1940 metais perkeltas į Veiverius, čia kunigavo per visą Antrajį pasaulinį karą. Vėliau užleido parapiją kitam klebonui, o pats liko altaristas iki mirties.
Mokėjo aštuonias kalbas, buvo plačiai apsiskaitęs, garsėjo kaip puikus giesmininkas ir pamokslininkas. Jaunystėje domėjosi tautosaka, jo užrašyti dainų tekstai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Duoba Pranas
Duoba Pranas (1858 11 21 Santakų k. – 1931 09 20  Slavikuose, ten ir palaidotas). Kunigas.
Mokėsi Sintautų pradinėje mokykloje, Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1882 02 23. Klebonaudamas Ilguvoje, kviesdavosi paviešėti Turkestano misionierių Justiną B. Pranaitį, Bartninkų kleboną Praną Vaiciekauską ir kt. Šviesuolius. Vėliau klebonavo Šakiuose. Jo rūpesčiu 1906 m. buvo nutarta Šakiuose statyti naują mūrinę bažnyčią, tačiau tai nebuvo įgyvendinta. Nuo 1915 metų  buvo Slavikų klebonas.
Endriuškevičius (Endriūnas) Vincas
Endriuškevičius (Endriūnas) Vincas (1909 10 18, Išdagų k. – 1964 05 19 Čikagoje, JAV). Kunigas salezietis, kalbininkas.
1925 m. stojo mokytis pas saleziečius, išvyko į Italiją. Kunigu įšventintas 1936 m. (tais metais Sintautuose buvo trijų kunigų primicijos). Į Lietuvą grįžo 1938 m. ir porą metų dirbo Vytėnuose įsikūrusiame saleziečių vienuolyne, 1940–1944 m. buvo saleziečių parapijos Raseiniuose klebonas. Po karo pasitraukė į Vakarus, 1950 m. atvyko į JAV. Dirbo Elisabeth, Niujorke, o 1956 m. kartu su kunigu A. Sabaliausku įkūrė lietuvių saleziečių vienuolyną Cedar Lake (JAV). Būdamas Italijoje parengė ir 1933 m. išleido, manoma, pirmąją italų kalbos gramatiką lietuvių kalba, bendradarbiavo „Saleziečių balse“.
Galginas Arvydas
Galginas Arvydas (1934 02 02 Griškabūdyje – 2006 04 04 Griškabūdyje, ten ir palaidotas). Mokytojas, vertėjas, poetas.
Mokėsi Griškabūdžio vidurinėje mokykloje. Baigęs Vilniaus universitete germanistiką, atsisakė siūlymo likti sostinėje ir daugiau kaip 30 metų, iki pensijos mokytojavo gimtajame Griškabūdyje, visą gyvenimą rašė eilėraščius, bet niekur jų nespausdino, išskyrus vertimus. Vertė „Horizonto“ serijos knygas apie tolimų kraštų gamtą. Išvertė B. Ir M. Gžymekų „Seregentis neturi mirti“, U. Ir V. Ulrichų „Raganosių džiunglėse“, V. Grospičo „Prie Tigro ir Eufrato“, I. Eibli-Eibesfelto ,,Galapagų salos“. Vertė knygas ir iš serijos „Kultūros pėdsakais“ (J. Šerkadžio ,,Kelionę į senovės Atėnus“, F. Šletės „Keltus tarp Alezijos ir Pergamo“, E. Klengel-Brant „Kelionę į senovės Babiloną“, B. Jakobio „Sugrąžinti iš praeities“ ir E. Gerlach „Smėlio užpustytas šventoves“). Yra išvertęs ir grožinės literatūros kūrinių. Mokėjo anglų, vokiečių, rusų, lenkų, lotynų, vengrų kalbas. Buvo vadinamas „vaikščiojančia enciklopedija“. Liko pilnos dėžės įvairiausių rankraščių, iš kurių prieš mirtį pats poetas atrinko pusantro tūkstančio eilėraščių. Iš jų parengta pomirtinė A. J. Galgino poezijos rinktinė „Iš niekur atėjau“ (išleista 2007 m., sudarytojas Albinas Bernotas). 2008 m., po mirties, poetui ir mokytojui skirta Šakių savivaldybės kultūros nominacija „Aitvaras“ (Metų atmintis).
Grincevičiūtė Beatričė
Grincevičiūtė Beatričė (1911 11 28  Stolaukėlyje, Bartninkų valsč. – 1988  11 17 Vilniuje). Lietuvos dainininkė (sopranas).
Muzikos mokėsi namie, 1928 m. baigė Varšuvos aklųjų ir nebyliųjų institutą, 1933–1940 m. mokėsi Liaudies konservatorijoje Kaune ir 1933–1944 m. privačiai pas A. Sinkevičiūtę. Jos muzikiniam išprusimui įtakos turėjo E. Mlynarskio aplinka ir globa, 1921–1928 Varšuvoje gyveno jo šeimoje. 1931–1932 m. dirbo Kauno aklųjų institute. 1937 m. pradėjo dainuoti per radiją. Nuo 1943 m. rengė solo koncertus. 1944–1946 m. Lietuvos filharmonijos, 1946–1965 m. Lietuvos radijo solistė. Daug koncertavo su B. Dvarionu. Repertuarą sudarė daugiau kaip 1000 kūrinių – lietuvių ir kitų tautų liaudies dainos, kamerinė klasikinė muzika. Pirmoji atliko daugelį lietuvių kompozitorių dainų vaikams. Turėjo savitą lyrišką, šviesaus tembro balsą.
Paskutiniųjų Ilguvos dvaro savininkų duktė. Šiame dvare prabėgo Beatričės Grincevičiūtės vaikystė. Čia vyksta atminimo vakarai, muzikos festivaliai, konferencijos.
Grybas Vincas
Grybas Vincas (1890 10 03 Peleniuose, Šakių raj. – 1941 07 03 nužudytas Rotuliuose prie Jurbarko). Skulptorius, politinis ir visuomenės veikėjas.
Vienas žymiausių XX a. pirmos pusės lietuvių monumentaliosios skulptūros kūrėjų.
1896–1898 m. mokėsi Lukšių pradinėje mokykloje. 1904–1910 m. mokėsi privačioje Varšuvos dailės mokykloje, 1910–1914 m. studijavo Varšuvos dailės mokykloje, pas skulptorių Pijų Velonskį.
Prasidėjus I Pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, įsitraukė į revoliucinį edalio. 1919 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys, savivaldybių organizatorius Šakių apskrityje, Šakių savivaldybės darbuotojas.
1923–1925 m. studijavo Kauno meno mokykloje pas Kajetoną Sklėrių, 1925–1928 m. – Paryžiuje, Grand Šomjero akademijoje pas Emilį Antuaną Burdelį, klausė paskaitų Sorbonoje, Sevro dailiosios keramikos institute.
Nuo 1925 m. dalyvavo parodose. 1927–1928 m. keliavo po Italiją, Vokietiją, Austriją, Čekoslovakiją.
Nuo 1929 m. gyveno Jurbarke, palaikė ryšius su LKP pogrindžio veikėjais. Rusijai užėmus Lietuvą 1940–1941 m. dalyvavo visuomeninėje veikloje. Svarbiausi kūriniai: 1925 m. – tvora su pelėdomis ir vazomis buvusioje Kauno meno mokykloje, 1928–1930 m. – Simono Daukanto skulptūra Papilėje, 1931 m. – Vytauto Didžiojo paminklas Kaune (neišliko, atkurtas 1991 m. prie Kauno miesto savivaldybės pastato), 1931 m. – Simono Daukanto, Petro Vileišio portretai, 1934 m. – paminklas Vincui Kudirkai – Naumiestyje, 1934 m. – „Žemaičio“ skulptūra Raseiniuose, 1934 m. – Povilo Matulionio paminklinė lenta Dotnuvoje. Sukūrė nemažai biustų, antkapinių paminklų, medalių, bareljefų, medalionų.
Gustainis Valentinas
Gustainis Valentinas (1896 07 15 Vinkšnupiuose, Šakių raj. – 1971 10 11 Griškabūdyje). Žurnalistas, sociologas, publicistas, vertėjas, filosofas ir rašytojas.
Tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje. Nuo 1921 m. studijavo filosofiją Heidelbergo universitete. 1925–1926 m. pirmininkavo Vytauto didžiojo universiteto studentų organizacijai „Neo-Lithuania“ („Naujoji Lietuva“).
Nuo 1928 m. vasario 1 d. iki 1932 m. – „Lietuvos Aido“ redaktorius. 1928 m. pradėtam leisti laikraščiui pats parašė pirmąjį programinį straipsnį „Laisvės ir tiesos keliais“. Kaip šio laikraščio užsienio korespondentas dirbo Lenkijoje, Prancūzijoje ir kitur. 1932 m. apdovanotas Trijų žvaigždžių 3-ojo laipsnio ordinu. 1934 m. deleguotas į Lenkiją kaip žurnalistas ir diplomatas. 1939–1940 m. ELTOS direktorius. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo vienintelis žinomas korespondentas, dirbęs užsieniuose su Lietuvos vyriausybės žinia.
1941 m. sovietų represuotas, kalintas Bijsko, Barnaulo, Krasnojarsko kalėjimuose, Siblago, Karagandos lageriuose. Iš Sibiro grįžo 1956 m., apsigyveno Griškabūdyje. Parašė knygą „Be kaltės: Sibiro tremtyje ir lageriuose“.
Išleido pažintinio turinio knygas „Lenkai ir Lenkija“ (1937 m.), „Prancūzija“ (1938 m.), „Lithuania: The First Twenty Years“ („Lietuva: Pirmasis dvidešimtmetis“, 1939 m.). Išvertė grožinių kūrinių iš vokiečių ir prancūzų kalbų.
Prasidėjus Atgimimui, jau po rašytojo mirties, buvo išleisti V. Gustainio memuarai „Be kaltės“ (1989 m.). 1991 m. išleista dar viena memuarinė knyga „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus: Atsiminimai apie Lietuvos spaudą, jos darbuotojus (1915–1940) ir Lietuvos rašytojus (1924–1966)“.
Ižganaitis Antanas
Ižganaitis Antanas (1907 01 04 Kubiliškėje, Griškabūdžio valsč. – ?). Gydytojas.
Mokėsi Griškabūdyje, Pilviškiuose, Alytuje. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Gydytojo diplomą įgijo 1940 m. Dirbo Pakruojyje, o 1944 m. grįžo į Šakius, kur 47 metus dirbo gydytoju. Nuo 1921 m. skelbė straipsnius apie liaudies mediciną, puoselėjo blaivybę.
Jablonskis Jonas
Jablonskis Jonas (slapyvardis Rygiškių Jonas, 1860 12 30  Kubilėliuose, Šakių raj. – 1930 02 23 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse). Lietuvių kalbininkas, norminęs literatūrinę lietuvių kalbą.
Mokėsi pradžios mokykloje. 1872 m. pradėjo mokytis Marijampolės gimnazijoje. Trečiojoje klasėje ėmė garsėti kaip geras lotynistas. 1881 m. kartu su Vincu Kudirka baigė gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Jau universitete suvokė, kad lotynų ir graikų kalba, jo specialybės dalykai, duos jam duonos, o lietuvių kalba, literatūra, etnografija ir istorija bus mokslo šakos. 1885 m. baigė Maskvos universitetą ir grįžo į Lietuvą. Porą metų nerado darbo, apie 1887 m. įsidarbino Marijampolės teisme. 1889 m. paskirtas viršetatiniu Mintaujos gimnazijos senųjų kalbų mokytoju.
1896 m. išvyko į Taliną. Ten užmezgė glaudesnius ryšius su Peterburgo lietuviais. Taline prasidėjo politinis persekiojimas, kratos, buvo iškelta byla.
1901 m. išvyko iš Talino į Kauno gubernijos Panevėžio apskritį, į Žeimelį. 1902 m. paskelbtas nuosprendis– ištremti į Pskovą. Po metų suteikta „malonė“ – likusį bausmės laiką atlikti Kauno gubernijoje. Gavęs šį leidimą ir pasirinkęs gyvenamąja vieta Šiaulius, į juos J. Jablonskis atvyko 1903 m. kovo 31 d. Čia ėmė burtis lietuvius moksleivius mokytis gimtosios kalbos.
1904 m. grįžo į Vilnių.  1919 m. persikėlė į Kauną. Nors buvo paralyžiuotas, skaitė paskaitas, organizavo lietuvių kalbos kursus. Nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto garbės profesorius. Vadovavo Rašybos ir Terminologijos komisijoms.
Per 10 metų padiktavo 234 straipsnius, iš kurių ypač vertingi kalbos norminimo klausimais. Sukūrė daug lietuvių kalbos naujadarų. Svarbiausi veikalai: „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922 m.), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925 m.), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.). Redagavo Žemaitės, G. Petkevičaitės – Bitės, Jono Biliūno ir kitų rašytojų kūrinius.
Kartu su mokiniais vertė vadovėlius bei grožinę literatūrą. Išugdė didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą. 1928 m. gegužės 15 d. apdovanotas LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
Jakaitis Jonas Jaronimas
Jakaitis Jonas Jaronimas (1886 06 24 Bridžių k. – 1965 03 04 Čikagoje, JAV). Kunigas.
Pradinį mokslą ėjo Griškabūdžio mokykloje, vidurinį – Peterburgo progimnazijoje prie šv. Stanislovo bažnyčios ir Mintaujos gimnazijoje. 1903 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, bet jos nebaigė. Nuo 1906 m. teologijos mokslus tęsė Monrealio sulpicijonų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1909 12 18. 1913–1929 m. Vorčesterio (JAV) Šv. Kazimiero lietuvių parapijos klebonas: pastatė bažnyčią, mokyklą, įkūrė Maironio parką. Parūpino žemės antrajai Vorčesterio lietuvių parapijai. 1930 m. įstojo į marijonų vienuoliją. 1931 m. Thompsone (JAV) nusipirko  žemės, į kurią iš Hinsdale perkėlė berniukų kolegiją, pavadindamas ją Marianapolio vardu. 1933–1939 m. marijonų provinciolas, marijonams rengti įkūrė privačią marijonų seminariją. 1939 m. išvyko į Argentiną, ten įkūrė dvi lietuvių parapijas, pastatė dvi bažnyčias (Avellanedoje ir Rosario), mokyklą, salę, planavo įsteigti trečią lietuvių parapiją Berisso mieste.
Aktyviai skleidė lietuvybę ir blaivybę, prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimo. Įsteigė mėnesinį blaivybės laikraštį, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Už nuopelnus Lietuvai 1935 m. apdovanotas DLK Gedimino ordinu.
Jakaitis Juozas
Jakaitis Juozas (1923 04 23 Santakų k. – 1988 09 27, palaidotas Kudirkos Naumiestyje). Kunigas.
Mokėsi Sintautų pradinėje mokykloje, baigęs tris skyrius sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į Marijampolės gimnaziją. 1934-1940 mokėsi  Marijampolės marijonų gimnazijoje, gimnaziją baigė 1941 m. Šakiuose. 1941 m. rudenį įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, kurią sėkmingai baigė. Kunigu įšventintas 1945 12 21 Kaišiadoryse. Neilgai (po kelis mėnesius) kunigavo Barzduose, Žvirgždaičiuose. Paskirtas į Vilkaviškį išbuvo čia trejus metus. Už tikybos dėstymą mokiniams 1949 metais areštuotas ir nuteistas 10 metų  laisvės atėmimo bausme. Bausmę atliko Kardijos, Intos stovyklose Šiaurėje, dirbo akmens anglies kasyklose. 1955 m. iš įkalinimo stovyklos buvo paleistas. Tremtiniams iš Lietuvos teikė sakramentus, atliko kitas ganytojiškas pareigas.
Grįžęs į Lietuvą iš pradžių pastoracinį darbą dirbo Sutkų parapijoje, po to klebonavo Bartininkuose. 1964 m. perkeltas į Alytų, 1970 m. paskirtas Kudirkos Naumiesčio klebonu.
Buvo Vilkaviškio vyskupijos kancleris, bažnytinio Tribunolo notaras. 1979 12 07 atleidus iš notaro pareigų, paskirtas Vilkaviškio vyskupijos bažnytinio Tribunolo  prosinodaliniu teisėju.
Iki gyvenimo pabaigos gyveno Kudirkos Naumiestyje, buvo šios parapijos klebonas, Šakių dekanato vicedekanas.
Jucaitis Antanas
Jucaitis Antanas (1868 10 30 Kiaulupiuose – 1943 Paryžiuje). Skulptorius.
Studijavo Miuncheno meno akademijoje. Paryžiuje dirbo skulptoriumi. Sukūrė skulptūras „Birutė“, „Knygnešys“. Jo kūriniai puošė Lietuvos ambasadą Paryžiuje.
Juodaitis Justinas
Juodaitis Justinas (1899 11 02, Pavilktinių k. – 1969 02 03 Kražiuose, palaidotas Kražių bažnyčios rūsyje). Prelatas kanauninkas, teologijos daktaras.
Mokėsi Sintautų pradinėje mokykloje, Vilkaviškio gimnazijoje, kurios penktą klasę baigė Voroneže.Kunigų seminariją baigė Gižuose. 1923 m. įšventintas kunigu. 1926 metais baigė Kauno universitetą. Nuo 1927 m. Telšių kunigų seminarijos dėstytojas ir dvasios vadovas. 1943 m. buvo jos rektorius. 1931–1933 m. gilino žinias Romos universitete, gavo teologijos mokslų daktaro laipsnį. 1946 m. sovietams suėmus ir deportavus vysk. P. Ramanauską, buvo Telšių vyskupijos valdytojas. 1947 m. mėginta suimti ir jį, bet žmonės apgynė. 1949 12 20 suimtas, tardytas, po ypatingojo pasitarimo 1950 09 06 ištremtas 25 metams. 1951 m. išvežtas į Mordoviją. Tremtyje išbuvo 5 metus. Paleistas 1956 11 09, grįžo į Lietuvą. Bažnytinė valdžia nelepino, buvo altaristas Palangoje, Šiauliuose, Šiaulėnuose, Kražiuose. Įvertinus nuopelnus, 1965 m. pakeltas į prelatus.
Kamaitis Juozas
Kamaitis Juozas (1893 09 28 Sintautuose, Šakių raj. – 1957 09 14 Marijampolėje). Vargonininkas, pedagogas, chorvedys, kompozitorius.
Išmokęs vargonuoti pas J. Domeiką, 1905 m. atvyko į Kauną ir ketverius metus mokėsi Juozo Naujalio vargonininkų kursuose ir gimnazijoje. Paskui kurį laiką vargonininkavo ir vadovavo chorui Sintautuose. 1910–1914 m. vargonavimo ir kompozicijos mokėsi Varšuvos muzikos institute. Baigęs studijas, vėl sugrįžo į Sintautus, kur vargonininkavo ir vadovavo parapijos chorui.
Nuo 1919 m. dėstė muziką ir dainavimą Kudirkos Naumiesčio „Žiburio“ gimnazijoje, vadovavo chorui ir vokaliniams ansambliams, rengė vakarus – koncertus, kuriuose pasirodydavo ir kaip pianistas. 1921–1923 m. muzikos žinias gilino Leipcigo konservatorijoje.
Nuo 1924 m. Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos muzikos mokytojas ir chorų vadovas. Daug metų dirbo ir Marijampolės mokytojų seminarijoje, vadovavo vakariniams muzikos kursams. 1926 m. lankėsi JAV, Vokietijoje ir Nyderlanduose, aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje. Jo parengtas berniukų choras 1937 m. Lietuvos gimnazijų baigiamosiose varžybose Klaipėdoje pelnė antrą vietą. 1938 m. Klaipėdoje vykusiai dainų šventei parengė Marijampolės jaunalietuvių 38 dalyvių chorą.
Pokario metais vienas iš pirmųjų muzikų Marijampolėje organizavo chorus ir orkestrus, rengė koncertus ir dainų šventes, buvo jų dirigentas. Chorus parengdavo ir respublikinėms dainų šventėms, gerai pasirodydavo apžiūrose ir konkursuose. Sukūrė dainų ir giesmių chorams, harmonizavo lietuvių liaudies dainų, parašė muziką lietuvių liaudies pasakai „Eglė žalčių karalienė“, išleido savo kūrinių rinkinį „Dainos chorui“ (1929 m.), įvairiais muzikos klausimais paskelbė nemaža straipsnių. 1955 m. suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas. 
Kancleris Juozas
Kancleris Juozas (1859 11 03, Veselavos k., Igliaukos apyl. – 1936 07 21 Kalvarijoje, Marijampolės r.). Knygnešys.
Vienas svarbiausių knygų platintojų, Sintautų klebono J. Vasiukevičiaus ūkvedys, knygnešys. Padėjo knygnešiui P. Mikolainiui platinti spaudą, vėliau pats gabeno iš Tilžės. Iš Prūsijos atgabentas knygas jis paimdavo Naumiestyje ir išvežiodavo į paskirstymo punktus, iš klebonijos knygas paimdavo kiti ir išvežiodavo po kaimus. Sintautuose jo dažnai ieškodavo žandarai. Jausdamasis sekamas, jis iš Sintautų išsikėlė. Dėl drąsos, valios ir gabumų pramintas Suvalkijos knygnešių karaliumi. Per metus vidutiniškai parsigabendavo apie 20 transportų – 100-120 panešamų ryšulių už 10 000 rub. Vienu kartu iš Tilžės imdavo už 500 rub. Nešdavo įvairaus turinio spaudinius. Mėgo pasaulietinius. Parsigabeno ir išplatino „Aušros“ likučius. Spauda aprūpindavo daugelį Suvalkijos knygų platintojų, Vilniaus inteligentų. Iš Mažosios Lietuvos pargabeno spausdinimo mašinėlę, buvo „Sietyno“, „Artojų“ draugijų narys. Spaudą pristatydavo V. Kudirkai, A. Grinevičiui, K. Griniui, S. Matulaičiui. 1899 m. lapkričio mėn. Pasienio sargybinių sužeistas ir areštuotas, sugebėjo pabėgti. 1901 m. lapkričio 26 d. sulaikytas prie Rumokų (Vilkaviškio r.). Per kratą rado drabužiuose paslėptus 25 spaudinius. Kardomasis areštas taikytas Vilkaviškyje, Marijampolėje, Kalvarijoje. Nuo 1901 m. gegužės mėn. Kalvarijos kalėjime ėmė vaidinti išprotėjusį. Išvežtas į Tvorkų psichiatrijos ligoninę netoli Varšuvos. Pripažintas nepagydomu ligoniu ir grąžintas į Suvalkus. 1902 m. paleistas iš kalėjimo. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, į Lietuvą gabeno revoliucinę spaudą ir ginklus.
Kasparaitis Bonifacas
Kasparaitis Bonifacas (1923 07 08 Valakbūdyje – 1997 Vilniuje). Geodezininkas.
Baigęs Kaune VDU, dirbo Žemės ūkio ministerijoje. Jam vadovaujant buvo parengti Lietuvos kartografiniai planai ir žemėlapiai (žemėnaudų, reljefo, gamtos ir kultūros paminklų, dirvožemio ir kt.).
Kazlauskas Juozas
Kazlauskas Juozas (1905 07 22 Vyšniniuose, Griškabūdžio valsč. – 2002, palaidotas Šakių kapinėse). Mokytojas.
Baigė Šakių „Žiburio“ gimnazijos pirmąją laidą 1925 m. VU studijavo fiziką. Baigęs mokytojavo Prienuose, Lazdijuose, Kretingoje. Nuo 1942 m. dirbo Šakiuose mokytoju. Parašė atsiminimų apie S. Nėrį. 1944 m. kartu su broliu buvo suimtas, įtariant dalyvavus Šaulių organizacijoje. Buvo išvestas į Permės kasyklas. Grįžo į Lietuvą 1947m. ir vėl dirbo Šakių gimnazijoje. Dėstė fiziką, matematiką, astronomiją.
Keblinskas Pranas
Keblinskas Pranas (1902 10 23 Skaisgiriuose, Sintautų valsč. – 1992 11 09 Petersburge, JAV). Pedagogas.
Buvo Šakių „Žiburio“ gimnazijos direktorius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Dalyvavo užsienio lietuvių veikloje.
Klimaitis Zigmas
Klimaitis Zigmas (1927 01 01 Plieniškiuose, Šakių valsč. – 1974 10 29 Šakiuose, palaidotas Paežerėlių kapinėse).
Mokėsi Kaune „Saulės“ gimnazijoje. Dalyvavo dramos studijoje. 1946 m. Kriūkuose  buvo areštuotas už pogrindinę veiklą. Nuteistas kalėjo Magadane. Grįžęs dirbo Kriūkų laivų statykloje. Nuo 1958 m. gyveno Šakiuose ir dirbo rajono kultūros skyriaus vedėju. Dalyvavo Šakių kultūros namų teatro veikloje režisuodamas ir pats vaidindamas agitmeninės brigados „Vapsa“ programose, mėgėjiškuose kino filmuose. Gyvenime bvuvo optimistas, labai mėgo teatrą.
Korsakas Vincas
Korsakas Vincas (1928 06 20 Navikuose, Kapčiamiesčio valsč. – 2005). Poetas, politinis kalinys.
Baigė Kapčiamiesčio vidurinės mokyklos 10 klasių. 1951m. areštuotas ir nuteistas už  antitarybinius eilėraščius. Kalėjo Vorkutos lageryje ir Vladimiro kalėjime. 1956 m. grįžo į Lietuvą, bet greitai ir vėl areštuotas. Iškalėjo Mordovijos lageriuose. Nuo 1964 iki 2005 m. gyveno Lukšiuose. Knygelių „Jie garbino XX a. Tironus“, „Liūdna pasaka“, „Likimai“ autorius. Jo eilėraščiai spausdinami „Tremtyje“, „Apžvalgoje“, tremtinių poezijos rinktinėje „Eiliavimai“, kaimo rašytojų kūrybos almanachuose „Krintantis lapas“, „Kaimo rašytojas“. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Po vyro mirties žmonos Algimantos Korsakienės rūpesčiu išleista V.Korsako poezijos knyga „Būsime kartu“ (2005), taip pat knyga apie rašytoją „Vinco Korsako gyvenimas ir kūryba“ (Vytautas Armonavičius, 2008). Su sūnumi Gintaru Korsaku įrengė atminimo kambarį. Jame – K. Korsako knygos, albumai apie rašytoją, įvairiomis progomis padovanotos juostos, paveikslai, kuriuos nutapė taip pat politiniai kaliniai Vytautas Vaneikis ir Vytautas Jurkonis, kai kurie buities daiktai, kuriais rašytojas naudojosi – rašomoji mašinėlė, radijas ir kt.
Kudirka Vincas
Kudirka Vincas (1858 12 31 Paežeriuose, Vilkaviškio ancel. – 1899 11 16, palaidotas Kudirkos Naumiesčio kapinėse). Lietuvos himno autorius, „Varpo“ redaktorius, visuomenės veikėjas, poetas, publicistas, kritikas.
Mokėsi Paežerių mokykloje, Marijampolėje, 1877-1879 m. – Seinų dvasinėje seminarijoje. 1881 m. baigė Marijampolės gimnaziją, tačiau atsisakė vykti į Maskvos universitetą, kur galėjo gauti lietuviams skiriamą stipendiją, pasirinko Varšuvą. Pirmasis lietuviškas V. Kudirkos kūrinys buvo 1885 m. „Aušroje“ išspausdintas nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“. Už perrašytą socialistų literatūrą buvo įkalintas ir pašalintas iš Varšuvos universiteto. 1887 m. V. Kudirkai pavyko grįžti į universitetą. 1888 m. su kitais draugais įkūrė Varšuvos lietuvių studentų patriotinę draugiją „Lietuva“. 1889 m. su draugais išleido „Varpo“ žurnalo pirmąjį numerį. Jį redagavo laikydamas medicinos gydytojo baigiamuosius egzaminus: buvo redaktorius, korektorius, bendradarbis, administratorius. Nuo 1890 m. greta „Varpo“ V. Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas“. Gyvenimo pabaigoje „Varpo“ redagavimas visiškai perėjo į jo rankas, nors tuo metu jo sveikatos būklė buvo sunkiausia.
Varšuvoje baigęs mediciną, 1890–1894 m. gydytoju dirbo Šakiuose. Tuo metu jau sirgo nepagydoma liga – džiova. Nuo 1895 m. gyveno Kudirkos Naumiestyje. Nuolat žandarų persekiojamas, užsiėmė tautine-patriotine veikla. Čia V. Kudirka parašė „Tautišką giesmę“ su savo komponuotomis gaidomis, kuri buvo išspausdinta  minint „Varpo“ iteratūri 1898 m. rugsėjo 15 d. šeštajame „Varpo“ numeryje ir 1919 m. tapo  Lietuvos valstybės himnu.
Rašė eilėraščius, satyras, publicistinius straipsnius, vertė dramas, pasakėčias ir kt. Didžiąją kūrybos dalį skelbė „Varpe“. 1888 m., „Lietuviškajame balse“ buvo išspausdinti originalūs Kudirkos eilėraščiai „Gražu, gražiau ir gražiausia“, „Kregždelė“, verstiniai eilėraščiai „Motinai“, „Troškimas“. 1895-1898 m. sukūrė keturias satyras, kurias išspausdino „Varpe“. Tai „Viršininkai“ (1895), „Lietuvos tilto atsiminimai“ (1896), „Cenzūros klausimas“ (1898) ir „Vilkai“ (1898). 1906 m. JAV išleisti jo raštų 6 tomai, o 1990 m. „Vaga“ išleido 2 tomus „Raštai“.
1902 m. Naumiesčio kapinėse V. Kudirkai pastatytas paminklas už Lietuvoje ir Amerikoje surinktas aukas, jame iškaltas paskutinysis „Tautiškos giesmės“ posmas. Caro valdininkų įsakymu 1903 m. tie žodžiai buvo nukalti, bet per didesnes šventes prie paminklo žmonės padėdavo Tilžėje išspausdintą „Tautišką giesmę“. 1934 m. atidengtas paminklas Kudirkai Naumiesčio aikštėje (skulp. Vincas Grybas), miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. 1998 m. pastatytas ir dabartinis Dr. Vinco Kudirkos muziejus.
Kuraitis Pranas
Kuraitis Pranas (1883 07 04 Pavasijuose – 1964 12 18 Kaune, palaidotas Aukštosios Panemunės kapinėse). Prelatas, profesorius.
Pradinę mokyklą baigė Naumiestyje, po to mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1907 m. baigė Seinų kunigų seminariją, kunigu įšventintas 1907 m. Studijavo  Petrapilio dvasinėje akademijoje, kurią baigė 1909 m. įgydamas teologijos magistro laipsnį. 1909–1911 m. Leveno (Belgija) universitete studijavo filosofiją, 1911–1912 m. Miunsterio (Vokietija) universitete teologiją. 1911 m. suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.
Grįžęs į Lietuvą, nuo 1917 m. dėstė Seinų kunigų seminarijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, su seminarija išsikėlė į Rusiją. Po karo, 1922–1940 m. Kauno universiteto teologijos-filosofijos fakulteto docentas, 1929–1937 m. – dekanas. Profesorius (1927 m.), ateitininkų vyriausiasis dvasinis vadovas. Universitete dirbo, kol bolševikų valdžia teologijos-filosofijos fakultetą uždarė. Antrojo pasaulinio karo metu liko Kaune, dėstė kunigų seminarijoje. 1950 m. areštuotas ir nuteistas 10 metų kalėti Sibire. Grįžęs gimtinėn, apsigyveno Kauno Aleksote. Nors sveikata buvo palaužta, daug rašė filosofijos klausimais.
1912–1915 m. redagavo „Vadovą“, 1925-1940 m. – „Tiesos kelią“, daug nuveikė filosofijos srityje. Pirmasis lietuvių kalba parašė fundamentalių darbų iš neotomizmo filosofijos: “Pagrindiniai gnoseologijos klausimai”( 1930), dvitomį veikalą „Ontologija“ (1931–1933), išvertė A. Stocklio „Filosofijos istorijos bruožus“ ir kt. Bendradarbiavo žurnale „Logos“, nagrinėdamas I. Kanto, G. Hegelio veikalus, skelbė straipsnius žurnale „Židinys“ ir laikraštyje „XX amžius“.
Lapinskas Adolfas
Lapinskas Adolfas (1844 10 29 Sintautuose – 1909 07 05 Račkose, Suvalkų   ancel., ten ir palaidotas). Kunigas.
Mokėsi tėvo vadovaujamoje Sintautų pradinėje mokykloje, Marijampolės progimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1868 m. Vikaravo Lomžoje, Raigarde, Tikocine, klebonavo Liubotine ir Račkose. Prof. Jamialkovskio paragintas, kaip ir kiti klierikai, užrašinėjo Suvalkų Kalvarijos krašto dainas (jų užrašė per 150), gražiai sutvarkė šį rinkinį. Rusų valdžiai neleidus spausdinti rinkinio lotyniškomis raidėmis, rankraštis dingo. Dingo ir jo sukurtas eilėraščių rinkinys „Garsas jaunystės“, pasirašytas Lauro Šekšnapelvio slapyvardžiu.
Laukaitis Balys
Laukaitis Balys (1908 01 23 Žemojoje Panemunėje – 1982 Šakiuose, palaidotas Žemojoje Panemunėje). Pedagogas.
Ilgą laiką buvo Šakių vidurinės mokyklos užsienio kalbų mokytojas. Rašė eilėraščius, giesmes, straipsnius, mokėjo daug Europos kalbų, bet niekada yuo nesididžiavo.
Lembertas Pranas
Lembertas Pranas (1897 Eiciūnuose – 1997 iš JAV perlaidotas Paežerėlių kapinėse). Poetas, kultūros veikėjas.
Mokėsi Eiciūnų pradinėje mokykloje. 1919 m. pavasarį išvyko į iter, dirbo Kauno apygardos teisme. Mokėsi J. Naujalio  iterat mokykloje ir vakarinėje Kauno gimnazijoje. Dainavo choruose, vaidino „Vilkolakio“ ir Tautos teatruose. 1924 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teisės fakultetą. Nebaigęs studijų buvo pakviestas į Biržus notaro pareigoms. Buvo renkamas į Biržų miesto tarybą. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, paskui į JAV.
1935 m. išleido pirmą eilėraščių knygą „Saulėtekiai“. 1947 m. – „Baltija šaukia“, 1969 m. – „Tau, sesute“.
Lenktaitis Jonas
Lenktaitis Jonas (1913 09 17 Juškakaimy, Slavikų valsč. – mirė 2003 02 03 Vilniuje, palaidotas Slavikuose). Garsus lietuvių išeivijos veikėjas ir knygų leidėjas, teisininkas Jonas Paulius Lenktaitis.
Leidybininkas, verslininkas, juristas J. P. Lenktaitis gimė 1913 m. Šakių apskrityje. Tarpukariu Vytauto Didžiojo universitete Kaune studijavo teisę ir ekonomiką, buvo tuometinės Lietuvos žurnalistų draugijos narys. Persikėlęs į Vilnių, 1939 m. J. P. Lenktaitis įsteigė ir vadovavo lietuvišką žodį skleidusiai leidyklai "Patria", padėjo kompozitoriui Baliui Dvarionui ir architektui Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui organizuoti Vilniaus miesto simfoninį orkestrą, leido ir redagavo satyros laikraštį „Kultuvas“. 1940-1943 m. J. P. Lenktaitis dirbo Vilniuje įkurtos Filharmonijos administratoriumi, aktyviai talkino Vilniaus operos trupės kūrimui. 1943 m. buvo gestapo suimtas ir kartu su kitais įkaitas išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, apkaltinus lietuvių jaunuolių slėpimu nuo SS legionų. Po karo Tiubingeno universitete tęsė teisės ir ekonomikos studijas. 1945 m. Vokietijoje atnaujino leidyklos "Patria" veiklą. Tai buvo pati produktyviausia to meto lietuvių leidykla. Iki 1950 m. buvo išleistos 45 lietuviškos knygos, surengtos 4 lietuvių knygų parodos, dalyvauta pasaulinėse knygų parodose. Nuo 1951 m. apsigyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, J. P. Lenktaitis tęsė leidybos darbą, bendradarbiavo lietuvių spaudoje. Emigracijoje J. P. Lenktaitis buvo vienas iš aktyviausių Lietuvos rašytojų draugijos kūrėjų, suburdavęs Lietuvą palikusius rašytojus, dailininkus, spausdinęs lietuvių rašytojų, istorikų knygas, tarp jų - „Tremties metai“, Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“ ir kitas. Ilgus metus J. P. Lenktaitis rinko po pasaulį išbarstytą lituanistinę medžiagą ir jos rinkinius grąžino Lietuvai. Už nuopelnus lietuvių kultūrai J. P. Lenktaitis apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu.
Lingis Antanas
Lingis Antanas (1869 05 23 Pikžirniuose, Sintautų valsč. – 1900 Vilkaviškio raj.). Gydytojas, vertėjas, prozininkas.
Baigė Maskvos universitetą. Dirbo Rusijoje, Marijampolėje. A.Veliuoniškio slapyvardžiu išleido apysaką „Namų sūdas“ (1892), L. Tolstojaus pjesės „Pirmutinis degtinės varytojas“ vertimą (1892), „Kas kaltas?“ (1894). 
Lingys Juozas
Lingys Juozas (1919 01 01 Gyliškių k., Sintautų valsč. – 1984 12 16). Lietuvos choreografas.
1938–1940 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo prancūzų filologiją, 1940-1943 m. Vilniaus universitete – lietuvių filologiją, 1973 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetą.
1941–1943 m. ir 1945–1949 m. ansamblio „Lietuva“ šokėjas, nuo 1946 m. ir baletmeisteris. 1952–1953 m. Čiurlionio meno mokyklos, 1958-1963 m. Vilniaus kultūros švietimo technikumo, 1967–1980 m. Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojas; nuo 1978 m. profesorius.
1950 m., 1955 m., 1960 m., 1965 m., 1970 m., 1975 m., 1980 m. Respublikinės dainų šventės Šokių dienos vyr. baletmeisteris ir meno vadovas. Sukūrė apie 200 liaudies šokių sceninių kompozicijų, choreografinių vaizdų, tarp jų: „Lenciūgėlis“ (1943 m.), „Malūnėlis“ (1944 m.), „Sadutė“ (1946 m.), „Jievaro tiltas“, „Džigūnas“, „Blezdingėlė“ (visi 1947 m.), „Gaidys“ (1948 m.), „Greitpolkė“ (1965 m.), „Kupolinis“, „Rusnietis“ (abu 1968 m.), „Šventinė polka“ (1973 m.). Daugiau nei pusė jo sukurtų šokių  nuolat šokama mėgėjų meno kolektyvų, o kelios dešimtys tapo vadinamojo aukso fondo turtu. Keturiose jo parengtose knygose „Sceninis lietuvių liaudies šokis” išspausdinta beveik šimtas šokių su folkloriniais ir istoriniais aprašais.
Pastatė lietuvių šokių Latvijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Vokietijos DR, Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir kitur. Išleido 20 knygų apie lietuvių liaudies šokius. 1950, 1970 m apdovanotas. TSRS valstybinė premija, 1965 m. – LTSR valstybinė premija. 1970 m. suteiktas  TSRS liaudies artisto vardas. 1995 m. gegužės 20 d. 21:30 val. Šakių miesto parkas pavadintas J. Lingio vardu, atidengtas lukšiečio tautodailininko V. Cikanos sukurtas paminklas šiam žymiam kraštiečiui choreografui.
Lingys Pranas
Lingys Pranas (1904 06 17 Veršių k. – 1975 08 23 Kaune, palaidotas Sintautų parapijos kapinėse). Kunigas.
Pasimokęs Švediškių pradinėje mokykloje nuo 1918 m. mokėsi Šakių “Žiburio” gimnazijoje. Buvo ateitininkas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje kultūrinėje veikloje, rinko tautosaką, ypač daug jos užrašė iš savo močiutės. Baigęs gimnaziją, 1925–1929 m. mokėsi Kauno universiteto teologijos-filosofijos fakultete, studijavo filosofiją ir lietuvių literatūrą, rengėsi tapti gimnazijos mokytoju. 1931 m. įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, ją baigęs 1934 06 17 įšventintas kunigu. Buvo Pakuonio klebonas.
Liorentaitė Antanina
Liorentaitė Antanina (1911 11 11 Žvirgždaičių k. Šakių apskr. – 2003 02 04 Čikagoje, JAV, urna perlaidota Žvirgždaičiuose šalia tėvo ir sesers). Pirmoji Lietuvos lakūnė ir parašiutininkė.
Baigusi Vilkaviškio gimnaziją atvyko į Kauną ir įsidarbino telefoniste. Paskraidinta lėktuvu vyresniojo brolio Jono, kuris tarnavo karo lakūnu, susižavėjo aviacija ir nusprendė pati įvaldyti lėktuvą.
1931 metų rudenį įstojo į Lietuvos aeroklubą ir, baigusi teorijos kursą bei atlikusi medicininį sveikatos patikrinimą, pradėjo skraidyti. 1932 metų rugsėjo 26 dieną ji išskrido savarankiškai ir tapo pirmąją Lietuvos lakūne.
1936 metų birželio 7 dieną Tauragėje surengtoje aviacijos šventėje Antanina Liorentaitė nustebino žiūrovus iššokdama su parašiutu. Taip ji tapo ir pirmąja Lietuvos parašiutininke. 1937 metų gegužės 16 dieną, minint LAK įkūrimo dešimtmetį Kauno aerodrome vykusioje aviacijos šventėje pirmą kartą Lietuvoje įvykdytas grupinis parašiutininkų šuolis. Tarp dešimties šiame renginyje dalyvavusių sportininkų buvo ir Antanina Liorentaitė. Vėliau šuolius su parašiutu demonstravo kituose provincijos miestuose ir ten rengiamose aviacijos šventėse.
1939 metais atgavus Vilniaus kraštą apsigyveno sostinėje. 1944 metais artėjant frontui pasitraukė į Vakarus. 1949 metų rudenį atvyko į JAV. Čia aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių gyvenime. 1991 metais parėmė S. Dariaus ir S. Girėno paminklo prie Kauno stadiono statybą.
1993 m. apdovanota S. Dariaus ir S. Girėno medaliu.
Liorentas Jonas
Liorentas Jonas (1901 08 11 Janukiškių k., Žvirgždaičių valsč., Šakių apskr. – 1991 07 08 Čikagoje, JAV). Karo lakūnas, aviacijos pulkininkas leitenantas.
1918 m. baigė Marijampolės „Žiburio“ gimnazijos tris klases. 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į 2 pėstininkų pulką, vėliau – į Atskirąjį Ukmergės batalioną. 1919 07 04 – 1920 01 16 dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais prie Salako, Turmanto, Kalkūnų.
1920 m. įstojo į Karo mokyklą. Ją baigus  suteiktas pėstininko leitenanto laipsnis, paskirtas 1 savanorių pulko 5 kuopos jaunesniuoju karininku. Po  iter metų tapo kuopos vadu, 1926 m. pakeltas į vyr.karininkus. 1926 m. paskirtas į Karo aviacijos mokomąją eskadrilę. 1927 m. baigė pirmąją Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų Aviacijos skyriaus laidą ir paskirtas 4 oro eskadrilės karo lakūnu. 1930 m. – Karo aviacijos štabo karininkas. 1934 m. paskirtas Šiaulių įgulos viršininku. Tais pačiais metais dalyvavo ANBO-IV skrydyje aplink Europą aplankant 12 valstybių sostines. 1938 m. pakeltas į pulkininkus leitenantus, 1940 m. – Karo aviacijos komendantas. 1940 m. spalį atleistas iš kariuomenės, 1943 m. paskirtas Kauno apygardos vadu, po metų – Marijampolės įgulos karo komendantas. 1944–1953 m. gyveno Šveicarijoje, vėliau emigravo į JAV, gyveno Floridoje. Sūnus Algirdas (1936–1956) – pogrindinės jaunimo organizacijos „Geležinis vilkas“, įkurtos 1955 m. Kaune, vadas, sušaudytas Mordovijos lageryje.
Apdovanotas: Vyčio kryžiaus 5 laipsnio (1919), Vytauto Didžiojo 5 laipsnio (1931) ordinais,
Savanorių (1929) ir Lietuvos nepriklausomybės (1928) medaliais, „Plieno sparnų“ garbės ženklu (1934), Čekoslovakijos Baltojo liūto 5 laipsnio ordinu su kardais (1935), Karo lakūno piloto garbės ženklu (1934), Italijos Karūnos 4 laipsnio ordinu (1935),
Prancūzijos Karo lakūno specialiuoju ženklu (1934), Švedijos Kalavijo 5 laipsnio ordinu (1934).
Liulevičienė Krasnickaitė Monika
Liulevičienė Krasnickaitė Monika (1904 07 26 Alytaus r. – 1994 08 15 Annandale, JAV). Prozininkė, mokytoja.
Baigusi Kauno universitetą mokytojavo Šakiuose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Gyveno JAV. O. Nendrės slapyvardžiu išleido romanus „Aidas tarp dangoraižių“ (1968), „Antroji banga“ (1970), pasakų vaikams „Kalnuose“ (1971), „Peteliškių sala“ (1979).
Liūdžius Juozas
Liūdžius Juozas (1891 03 10 Vilkeliškių k. – 1960 05 21 Klyvlende, JAV). Teisininkas.
1911 metais baigė Marijampolės gimnaziją, 1916 metais baigė Maskvos universitetą įgydamas teisininko specialybę. 1918 05 15 grįžo į Lietuvą. Tų pačių metų lapkričio mėnesį paskirtas Šakių apskrities tardytoju, kartu buvo ir Šakių apskrities Komiteto pirmininku. 1919 m. liepą paskirtas Marijampolės Apygardos teismo prokuroro padėjėju, vėliau svarbesniųjų bylų tardytoju. Nuo 1921 metų – advokatas.
1920–1925 metais dėstė Marijampolės Realinėje gimnazijoje politinę  iteratūr, teisę bei istoriją. 1940 metais Lietuvai atgavus Vilnių buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo teisėju, Lietuvą okupavus sovietams, 1941 m. kovo mėnesį iš teismo pasitraukė ir buvo priimtas dėstyti civilinę teisę  Vilniaus universitete. Prasidėjus karui grįžo teisėjauti į Vilniaus apygardos teismą, teisėju dirbo iki 1944 m. liepos. Prie Vilniaus artėjant rusų kariuomenei  nusprendė pasitraukti į Vokietiją. 1944 07 04 ruošiantis išvykti, Vilniaus geležinkelio stotyje per bombardavimą žuvo devyniolikametis sūnus Viktoras. Emigravęs iš Lietuvos apsistojo Pietų Bavarijos Passau mieste. 1945 m. rudenį persikėlė į lietuvišką stovyklą Landshute netoli Miuncheno. 1949 metais išvyko į JAV ir apsigyveno Klyvlende.
Gyvendamas JAV aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje: „Naujienose“, „Keleivyje“, „Darbe“, „Teisininkų žiniose“. Dalyvavo politinėje veikloje, rėmė VLIKą.
1961 m. Čikagos Lietuvių literatūros draugija išleido Juozo Liūdžiaus „Raštus“ (redaktorius Jonas Valaitis) bei jo žmonos  Petronėlės Baltrušaitytės-Liūdžiuvienės knygą „Prisiminimai apie Juozą Liūdžių“.
Mačiulaitis Jonas
Mačiulaitis Jonas (1899 06 12 Jundiluose, Sintautų valsč. – ?). Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos kariuomenės štabo pulkininkas leitenantas.
Dalyvavo nepriklausomybės kovose, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. 1922 m. išėjęs į atsargą dirbo Šakiuose ir Jurbarke kooperatyvų vedėju, vėliau – Sintautų pieninėje. Pasitraukė į Vakarus. 1949 m. išvyko į Kanadą.
Manikienė Oržekauskaitė Natalija
Manikienė Oržekauskaitė Natalija (1922 12 31 Alaučių k., Šakių r. – 2008 05 11, palaidota Meištų kapinėse). Kraštotyrininkė, mokytoja, V. Kudirkos muziejaus vedėja ir įkūrėja.
1930–1932  m. mokėsi Raudonės (Jurbarko r.) pradinėje, 1932–1934 ir 1935–1937 – Gelgaudiškio (Šakių r.) pradinėje mokykloje, 1938–1940 – Kauno Švč. Jėzaus širdies kongregacijos mergaičių gimnazijoje, 1940–1944 – Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. 1944–1946 studijavo VDU Istorijos ir filologijos fakultete  lietuvių kalbą ir literatūrą, 1963 m. baigė Marijampolės J. Jablonskio vidurinę mokyklą (eksternu), 1963–1969 m. neakivaizdžiai studijavo VU Filologijos fakultete 
1946–1949 m. – Kriūkų (Šakių r.) gimnazijos lietuvių k. ir literatūros bei lotynų k. mokytoja, 1949–1952 – Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) vidurinės mokyklos lietuvių k. ir lit. bei lotynų k. mokytoja, 1952–1955 – mokymo dalies vedėja, 1956 – direktorė, 1956–1966 – Kudirkos  Naumiesčio V.Kudirkos vidurinės mokyklos lietuvių k. ir literatūros mokytoja, 1966–1971 – direktoriaus pavaduotoja, 1971–1998 – lietuvių k. ir literatūros bei lotynų k. mokytoja, 1998–2008 – lotynų k. mokytoja, Lietuvos nacionalinio muziejaus dr. V. Kudirkos muziejaus skyriaus vedėja. Vadovavo mokyklų dramos rateliams. V. Kudirkos mokykloje įkūrus kraštotyros muziejų (1960), ėmėsi vadovauti jo anceliarinio ekspozicijai, o vėliau – visam muziejui, kuris tapo V. Kudirkos memorialiniu muziejumi, Maironio lietuvių  literatūros muziejaus filialu (1989), o  persikėlęs iš mokyklos  į naują pastatą – Lietuvos nacionalinio muziejaus skyriumi (1998).
Markuza Petras
Markuza Petras (1847 Juškakaimiuose, Slavikų vls. – 1892 05 26 Šakiuose). Filosofas, pedagogas, tautosakininkas.
Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Dirbo mokyklų inspektoriumi Tomsko, Irkutsko gubernijose. Pr. Svarūno slapyvardžiu rašė straipsnius į „Varpą“, „Ūkininką“. Gyveno Sudarge, Šakiuose. Rinko etnografinę medžiagą.
Martišienė Janina
Martišienė Janina (1942 04 23 Slavikuose - 1993 06 17 žuvo autoavarijoje, palaidota Slavikuose). Poetė.
Baigė Vilniaus universitetą. 13 metų vadovavo Šakių rajono kultūros skyriui. Rašė eilėraščius ir prozą. Kūryba spausdinta antologiniuose rinkiniuose „Lenkiuosi žemės balsui“ (1990), „Viržių vasara“ (1992), „Lygumų šaltinis“ (2000), „Sūduva“ (2001). Išleista rinktinė “Gimtinės slenkstis” (1999).
Naujokaitis Pranas
Naujokaitis Pranas (1905 10 02 Papartynuose, Šakių vls. – 1984 08 12, palaidotas Brukline, JAV). Poetas, prozininkas, literatūros istorikas.
Baigęs Kauno universitetą mokytojavo Ukmergėje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1949 m. persikėlė gyventi į JAV. Išleido eilėraščių rinkinius „Prie svyruojančių beržų“ (1930), „Akmens širdis“ (1960), „Auksiniai rageliai“ (1986); romanus – „Upeliai negrįžta atgal“ (1950), „Įlūžę tiltai“ (1961) ir kt. Vertingiausias jo leidinys –“Lietuvių literatūros istorija” (4 tomai). Joje išsamios rašytojų biografijos, įvairių laikotarpių kūrybos apžvalga.
Naujokaitis Viktoras
Naujokaitis Viktoras (1920 Sintautuose – 1982 Garliavoje, palaidotas Kudirkos Naumiesčio parapijos kapinėse). Kunigas.
Baigęs Šakių gimnaziją ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, susižavėjo A. Maceinos idėjomis. Manoma, jų paveiktas, 1943 m. įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, vėliau mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Ją baigęs, 1947 m. pradėjo vikarauti Kudirkos Naumiestyje. Ignoruodamas valdžios draudimus bei trukdymus, remontavo kapinių koplyčią, bendravo su žmonėmis, sakė pamokslus, mokė vaikus katekizmo. Dėl to 1949 m. buvo ištremtas į Sibiro lagerius. 1956 m. amnestuotas grįžo į Lietuvą, buvo altaristas Šventežeryje. 1957-1965 m. klebonavo Gerdašiuose, čia sutvarkė bažnyčią. Pagražintas ir didysis altorius. Po to kunigavo Būdvietyje, altaristas Kalvarijoje. Iš Kalvarijos persikėlė į Garliavą.
Nenorta Sigitas Jonas
Nenorta Sigitas Jonas (1933 05 12 Joginiškių k., Šakių r. – 1999 12 07 Kaune). Tapytojas.
Studijavo tapybą Vilniaus dailės institute pas Vladą Karatajų bei Joną Švažą, o 1966 metais tapo pirmuoju Jono Švažo diplomantu. 1967 m. pradėjo dėstyti Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume (vėliau – Kauno aukštesnioji meno mokykla), kur su pertraukomis dirbo iki mirties. 1971 tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, 1976–1986 metais dirbo šios sąjungos Kauno skyriaus valdybos pirmininku.
Dalyvavo apie trisdešimtyje grupinių parodų, surengė 7 personalines. Laimėjo tarptautinę Miklošo Kaplaro premiją (Vengrija, 1974), 1983 m. suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas. Dailininko darbų yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (22 vnt.), Lietuvos dailės muziejus (3 vnt.), visuomeninės įstaigos, privatūs kolekcionieriai Lietuvoje ir užsienyje. Dailininko meninė veikla neapsiribojo tapyba: jis kūrė knygų viršelius, iliustracijas „Nemuno“ žurnalui, rašė straipsnius kūrybos ir menininko visuomeninės misijos temomis.
Neverauskas Augustinas
Neverauskas Augustinas (1887 07 09 Išdagų k. – 1964 05 05 Čikagoje, ten ir palaidotas). Kunigas.
Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, 1903–1908 m. Seinų kunigų seminarijoje, 1909–1912 m. Friburge (Šveicarija), kur gavo teologijos licenciato laipsnį. Kunigu įšventintas 1910 07 17. 1913–1919 m. dirbo sielovados darbą lenkiškose parapijose, 1919–1920 m. vikaravo Meteliuose. 1921–1929 m. kunigų seminarijos Gižuose profesorius. 1929–1943 m. Marijampolės berniukų ir mergaičių gimnazijos ir Mokytojų seminarijos kapelionas. Karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, 1951 m. atvyko į JAV ir apsistojo prie šv. Kryžiaus bažnyčios Čikagoje. 
Noreika Juozas
Noreika Juozas (1927 12 29 Marijampolės apskr. – 1977 03 10, palaidotas Šakiuose). Žurnalistas.
Ilgą laiką dirbo „Draugo“ redakcijoje Šakiuose. Dirbo literatūriniu darbuotoju „Valstiečių laikraštyje“. Rašė eilėraščius. Subūrė Šakių rajono literatus, vadovavo laikraščio puslapiui „Lygumų šaltinis“, buvo šio klubo vadovas. Rašė noveles, apybraižas. Jo eilėraščių rasime 2002 m. „Lygumų šaltinio“ almanache „Ilgesio gija“.
Oškinis Bronius
Oškinis Bronius (1913 04 15 Barzdų k., Šakių  apskr. – 1985 04 07, palaidotas Palangos kapinėse). Sklandytuvų konstruktorius.
1920 m. šeima persikėlė gyventi į Kauną. Baigęs šešias pradinės mokyklos ir dvi „Aušros“ gimnazijos klases, toliau mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje (ATM). Baigęs aviacijos kursus, ATM dirbtuvėse vadovavo sklandytuvų statybai. Naudodamasis iš Lietuvos aeroklubo gautais vokiško mokomojo sklandytuvo RRG-23 „Zoegling“ brėžiniais iš esmės pakeitė jo konstrukciją. 1932 m. rugpjūčio 15 dieną sklandytuvą T-1 („Technikas-1“) pašventino kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, o Pažaislio smiltynuose jį išbandė karo lakūnas Gregoras Heidrikis. Čia pirmąjį skrydį atliko ir B. Oškinis.
1932 m lapkričio 6 dieną pirmasis Lietuvoje įvykdė A klasės piloto normatyvus. 1933 metais Nidoje, kuriant Lietuvos aeroklubo sklandymo mokyklą, vadovavo angaro ir bendrabučio statyboms, o kiek vėliau sklandytuvu T-1 įvykdė ir C klasės piloto normatyvus, tapdamas pirmuoju Lietuvoje.
Buvo pastatytas naujas mokomasis sklandytuvas BRO-2 (T-2) ir trys lavinimosi sklandytuvai BRO-3 „Pūkas“, „Aras“ ir „Giriūnas“.
Gavęs LAK stipendiją išmoko skraidyti lėktuvu. Vėliau aspirantu įstojo į Karo aviacijos dirbtuves, o 1936 metais paskirtas Zoknių karo aviacijos dirbtuvių viršininko pavaduotoju. Kiek vėliau tarnavo karo lakūnu 3-ioje eskadrilėje.
1937 metais buvo išbandytas B. Oškinio sklandytuvas BRO-4 „Rūta“, skirtas akrobatiniam skraidymui. Tais pačiais metais Jonas Pyragius ir Bronius Oškinis pirmą kartą išėjo į tarptautinę areną. Jie dalyvavo pasaulio sąskrydyje Elmyroje (JAV), kuriame B. Oškinis skraidė LAK sklandytuvu „Biržietis“, o J. Pyragius – BRO-5 „Rūta“.
Grįžus iš sąskrydžio, jam buvo paskirta karinė stipendija studijuoti aeronautikos mokslus Berlyno aukštojoje technikos mokykloje. Į Lietuvą sugrįžo 1940 metais, kai joje jau šeimininkavo Raudonoji Armija. Buvo paskirtas į 29-to Pabaltijo teritorinio korpuso Tautinės aviacijos eskadrilės dirbtuves. Karo metu studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, aviacijos dirbtuvėse Fredoje remontavo vokiečių bombonešius „Junkers“ Ju-88. Pokario metais buvo suimtas ir išvežtas į Podolsko lagerį.
1947 metais sugrįžęs į Kauną skaitė paskaitas Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir toliau kūrė naujus sklandytuvus. 1949 metų rudenį baigė statyti ir išbandė pirmąjį pokario metais sklandytuvą BRO-10 „Pūkas“. 1956–1962 metais dirbo Kauno sklandymo stoties viršininku.
Simferopolio aviacijos dirbtuvėse buvo pradėta Broniaus Oškinio sklandytuvų BRO-9 „Žiogas“, BRO-11 „Pionierius“ ir BRO-12 serijinė gamyba. Jais buvo aprūpinti visi buvusios SSRS aviacijos sporto klubai. 1962 metais Prienuose įkūrus Eksperimentinę sportinės aviacijos gamyklą, B. Oškinis dirbo konstruktoriumi.
Iš viso sukūrė 25 įvairių modifikacijų sklandytuvus ir atvėrė kelią į erdves tūkstančiams jaunuolių.
Apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir FAI (Tarptautinės Aeronautikos Asociacijos). Jo vardu pavadinta Kėdainių vaikų aviacijos mokykla ir gatvė Palangoje.
Palubinskas Vytautas
Palubinskas Vytautas (1926 07 03 Vilkeliškių k. – 2008 10 06 Vilniuje, palaidotas Sintautų bažnyčios šventoriuje). Kunigas.
Mokėsi Sintautų pradinėje mokykloje. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui  su tėvais išvyko į Argentiną, mokėsi Buenos Aires kunigų seminarijoje, tapo marijonu. Teologijos mokslus tęsė Romos Šv. Tomo Akviniečio universitete, ten gavo teologijos licenciato laipsnį. 1954 07 04 įšventintas kunigu. Vikaravo Avellanedos Aušros Vartų ir Rosario Šv. Kazimiero parapijose, o išstojęs iš marijonų – Quilmes ir kitose argentiniečių parapijose.
Vėliau persikėlė į JAV, vikaravo Los Angeles, lietuvių Šv. Kazimiero parapijoje Kalifornijoje (JAV), šv. Onos parapijoje Santa Monikoje, Niujorke – Bruklino parapijos klebonas. Mokėjo devynias kalbas: be gimtosios lietuvių, dar vokiečių, anglų, ispanų, lotynų, graikų ir kt. Grįžęs į Argentiną sulaukė siūlymo vėlei darbuotis jo paties rūpesčiu atnaujintoje bažnyčią, jau tapusioje katedra.
Rėmė sugriautos Sintautų bažnyčios atstatymą, bažnyčios sieną puošia jo iniciatyva įrengta atminimo lenta visiems dvasininkams sintautiškiams
2000 metais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Jam buvo patikėtos Gerontologijos ir reabilitacijos centro senelių pastoracijos pareigos bei dvasinė pagalba Motinos Teresės seserims ir jų globotiniams. Kunigystės 50-mečio jubiliejų šventė Sintautuose.  Paskutiniuosius pusantrų gyvenimo metų praleido Vilniaus Gerontologijos ir reabilitacijos centre.
Pavalkis Juozas
Pavalkis Juozas (1914 10 22 Skaisgiriuose, Sintautų valsč. – 1949 05 10, palaidotas Sintautuose). Mokytojas, poetas.
Studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose, mokytojavo Šakiuose. Mirė Romainiuose. Po mirties išleistas eilėraščių rinkinys „Baltu žiedu baltos obelies“ (1998).
Pečiukaitis Antanas
Pečiukaitis Antanas (1929 07 25 Vilkeliškiuose, Sintautų valsč. – 1988 06 29, palaidotas Kiduliuose). Pedagogas, istorikas, filosofas, psichologas.
Studijavo VPI vokiečių kalbą ir literatūrą, 1956 m. dirbo Kiduliuose vokiečių kalbos mokytoju, direktoriaus pavaduotoju, direktoriumi. 1984 m. buvo pakviestas į Mokytojų tobulinimosi instituto Filosofijos katedrą vyr. dėstytojo pareigoms. Buvo „Žinijos“ draugijos lektorius.
Pečkaitis Jonas (Jeronimas)
Pečkaitis Jonas (Jeronimas) (1885 09 30 Rudžių k., Sintautų valsč. – 1925 04 03 Kaune, palaidotas Kretingos parapijos naujosiose kapinėse). Kunigas.
Mokėsi Naumiesčio pradinėje mokykloje ir Marijampolės gimnazijoje. Baigęs keturias gimnazijos klases, įstojo į Seinų dvasinę seminariją. 1908 m.  įšventintas kunigu.  1908–1914 metais vikaravo Turoslės, Filipavo ir Liubavo bažnyčiose, o 1914 m. įstojo į pranciškonų vienuolyną Kretingoje, pasirinko vienuolišką tėvo Jeronimo vardą. Pranciškono abitą gavo 1914 m. Palėvenės bažnyčioje (Kupiškio r.). Nuo 1915 metų rudens iki 1917 metų darbavosi Kretingos pranciškonų vienuolyne ir parapijoje, 1917–1918 m. vikaravo Darbėnuose.
1919 m. išsiųstas į pranciškonų ordino Silezijos provincijos (Vokietija) vienuolynus, ten studijavo  teologiją ir filosofiją,  detaliai susipažino su pranciškonų gyvenimo būdu ir regula.  1920 m. pabaigoje  grįžo į Kretingą, 1921 m. paskirtas Lietuvos pranciškonų komisaru-provinciolu ir Kretingos vienuolyno gvardionu-vyresniuoju.1921–1923 metais suremontavo vienuolyno pastatus,  įrengė bendrabutį pranciškonų išlaikomiems Kretingos progimnazijos moksleiviams.
1922 m. Kretingos vienuolyne atidarė seminariją, kurioje klierikai buvo mokomi pagal aukštesniųjų gimnazijos klasių programą ir ruošiami studijoms aukštojoje mokykloje. Tačiau 1924 metais seminarija uždaryta, nes  Lietuvos vyriausybė nesutiko jos auklėtinių atleisti nuo karinės tarnybos.
1922 m. įstojo į Lietuvos universitetą, studijavo apologetiką. Jo  anceliari 1922 m. Kretingoje, o 1924 m. Kaune įvyko Lietuvos tretininkų kongresai. 1923 m. Silezijos provincijos kapituloje paskirtas Kauno vienuolyno viršininku ir Lietuvos tretininkų direktoriumi, nutarė leisti tretininkams skirtą leidinį „Šv. Pranciškaus varpelis“, kurį nuo 1923 metų rugpjūčio mėnesio iki pat mirties redagavo. Žaliakalnyje (Kaune) nupirko žemės ir 1924 m. pastatydino dviejų aukštų vienuolyną su vieša koplyčia. Bendradarbiavo spaudoje, dirbo misijų darbą.
Garsėjo kaip vienas geriausių bitininkų Lietuvoje. 1917 m. Kretingoje įkūrė pirmąją bitininkų draugiją „Spiečius“, kuri 1919 m. pasivadino „Bite” ir išplėtojo veiklą visoje Lietuvoje, įkūrusi 22 skyrius.
1925 metų pavasarį grįždamas iš rekolekcijų Kamajuose tėvas Jeronimas peršalo ir sunkiai susirgo. Mirė Kauno karo ligoninėje.
Pikčilingis Jonas
Pikčilingis Jonas (1889 01 13 Kiaulupių k., Sintautų valsč. – 1976 02 04 Kaune, palaidotas Eigulių kapinėse). Teisininkas.
1906 m. išvyko į Kauną, įsidarbino Saliamono Banaičio spaustuvėje. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą 1913 m. iškeliavo mokytis į Maskvą. Grįžęs dirbo Kaune, buvo aktyvus Nukentėjusiųjų nuo karo šelpimo organizacijos bendradarbis. Lietuvai tapus nepriklausoma, 1922 m. eksternu išlaikė baigiamuosius „Aušros“ gimnazijos egzaminus, pradėjo teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete. Baigęs universitetą,  paskirtas Kauno apygardos teismo teisėju. 1931 m. išrinktas Kauno miesto viceburmistru. Nuo 1934 m. Valstybės Tarybos narys. Dirbdamas Valstybės Taryboje dalyvavo rengiant įstatymų projektus socialiniais klausimais, rašė spaudoje savivaldybių klausimais. 1938 m. apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vokiečių buvo suimtas, įkalintas Kaune. Karui baigiantis 1944 09 21 jau sovietų vėl suimtas, 1945 m. nuteistas ir ištremtas. 1953 m. grįžo į Lietuvą, tačiau apsigyventi pas šeimą Kaune nebuvo leista. Kurį laiką gyveno Druskininkuose, vėliau grįžo į Kauną, dirbo Politechnikos institute buhalteriu.
Pikčilingis Juozas
Pikčilingis Juozas (1926 01 03 Sintautuose – 1991 10 17 Vilniuje, palaidotas Sintautuose). Lietuvių kalbininkas, mokslinės lietuvių kalbos stilistikos pradininkas ir kūrėjas, VU profesorius.
1955 m. parengė disertaciją „Žodžių vartojimas perkeltine reikšme P. Cvirkos kalboje“ (patvirtinta 1956 m.). Vėliau – „Tarminė leksika ir jos vartojimas“(1963), „Žodžių aiškumas ir tikslumas“ (1965), „Žodžių vartojimas perkeltine reikšme“ (1967) kt.  Parašė „Lietuvių kalbos stilistiką“ (1971, pirmoji dalis, 1975 m. – antroji dalis), kuri  patvirtinta vadovėliu aukštųjų mokyklų lietuvių kalbos bei literatūros ir žurnalistikos specialybėms. Vienas iš „Dabartinės lietuvų kalbos žodyno“ (trečiasis leidimas, 1993), autorių. Visą gyvenimą rūpinosi gimtosios kalbos būkle, paskelbė daug straipsnių, kuriuose taisė kalbos skurdinimo, įmantrumo, anceliarinio apraiškas.
Povilaitis Jonas
Povilaitis Jonas (1895 01 21 Šunkariuose, Slavikų valsč. – 1963 10 22 Slavikuose). Gydytojas.
Mediciną studijavo Maskvoje. Nuo 1918 m. dirbo felčeriu Šakiuose. 1921 m. baigė Aukštųjų kursų medicinos skyrių. Iki pat mirties dirbo Slavikų ambulatorijoje.
Povilaitis Adomas Simonas
Povilaitis Adomas Simonas (1869 11 21 Sintautų par. – 1948 03 05, palaidotas Barzdų bažnyčios šventoriuje). Prelatas.
Kunigu įšventintas 1892 12 28. Buvo Vilkaviškio parapijos klebonas, Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje bandė pasitraukti į Vakarus, tačiau nespėjo, iš Rytprūsių buvo sugrąžintas į Lietuvą.
Pranulis Leonas
Pranulis Leonas (1940 06 21 Šakiuose – 2008 08 25). Vargonininkas, choro dirigentas, kompozitorius.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su tėvais apsigyveno Žuklijuose. Mokėsi Žuklijų ir Šilvėnų pradinėse, Kriūkų vidurinėje, Zapyškio 7-metėje m-lose. 1954–1956 m. Paežerėlių parapijos, 1957–60 m. Zapyškio parapijos vargonininkas. Baigė Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (1960), Lietuvos konservatoriją (1968). Kadangi buvo pašalintas iš konservatorijos "už ryšių su religine ir nacionalistine aplinka palaikymą" baigė neakivaizdinį skyrių.
Nuo 1963 m. – Vilniaus grąžtų gamyklos kaimo kapelos „Vilnija“ vadovas (nuo 2002 m. šis kolektyvas yra Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės tautiškos muzikos ansamblis). 1991–2007  m. Vilniaus Arkikatedros Bazilikos didžiojo choro vadovas. Dirigavo Lomžos (Lenkijoje) katedros Didžiajam chorui (1991 m.) ir jungtiniam chorui Vingio parke (1993 m.), kai mišias aukojo Popiežius Jonas Paulius II. Su meno kolektyvais koncertavo Čekijoje, Graikijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Sukūrė dainų, giesmę „Viešpatie globok Vilnių“, harmonizavo lietuvių liaudies dainas. Išleido dainų rinktinę „Gegužinė“. Pasipriešinimo sovietinei okupacijai kovų dalyvis.
Prapuolenis Jonas
Prapuolenis Jonas (1900 03 14 Tupikų k., Šakių raj. – 1980 02 28). Dailininkas, pedagogas.
1921 m. apsigyveno Kaune ir pradėjo lankyti Kauno amatų mokyklą, kurioje studijavo medžio ir metalo plastiką. 1923 m. įstojo į Kauno meno mokyklą (vienintelę tuo metu dailės mokyklą Lietuvoje). Pirmasis oficialus užsakymas – pagaminti M. K. Čiurlionio galerijai rėmus M. K. Čiurlionio paveikslams. 1928 m. baigęs Kauno meno mokyklą pradėjo savarankiškai dirbti meninius įvairių paskirčių baldus įstaigoms ir privatiems asmenims, įsteigė savo baldų studiją. 1930 m. Kaune vykusioje Žemės ūkio ir pramonės parodoje už baldų komplektą ir kitus dailiuosius medžio darbus  apdovanotas aukso medaliu. 1932 m. surengė meninių baldų ir smulkesnių dirbinių individualią parodą.
1934–1935 m. studijavo Paryžiaus aukštojoje taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokyklos (Conservatoire national des Arts et Métries) Interjero skyriuje. 1936 m. su grupe meistrų sukūrė Kauno karininkų ramovės svetainės gotikinės menės interjerą.
1941 m. pradėjo dirbti  Kaune įsteigtame Valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute – dėstytoju, po karo ėjo docento pareigas, buvo katedros vedėju. 1945 m. eksternu apgynė diplominį darbą ir įgijo baldų bei interjero dailininko kvalifikaciją. 1948 m. reorganizavus institutą (architektūrines specialybes iškėlus į Vilniaus dailės institutą) perėjo dirbti į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą ir čia vadovavo dailiųjų medžio darbų skyriui, dėstė baldų ir smulkiųjų medžio dirbinių kompoziciją, vedė praktiką. 1956 m. pablogėjus sveikatai atsidėjo vien kūrybiniam darbui. Dailininkas taip pat kūrė papuošalus iš metalo, gintaro, kaulo, medžio, rago, mišrių medžiagų.
Rakickas Juozas
Rakickas Juozas (1907 01 14 Emiliavoje, Šakių valsč. – 1946 03 18). Kunigas, vertėjas.
Baigęs Kauno kunigų seminariją, dirbo Marijonų spaustuvės direktoriumi. Vertė religines knygas, bendradarbiavo spaudoje. 1946 m. kovo 18 d. NKVD nužudytas.
Rauba Vytautas
Rauba Vytautas (1899 09 09 Pusdešrių k., Slavikų valsč. – 1920 05 13 Kaune, palaidotas Kauno Eigulių kapinėse). Lakūnas.
Pirmojo rchit. inko karo metu mokėsi M. Yčo gimnazijoje, evakuotoje į Voronežą. 1918 grįžo į Lietuvą. 1919 01 28 įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į 1 raitelių pulką Kaune. 1919 02 11 įstojo į aviacijos būrį. 1919 03 12 užregistruotas Karo aviacijos mokyklos mokiniu, paskirtas mokyklos ginklų prižiūrėtoju. 1919 07 21 paskiriamas į instruktoriaus H. Rotterio grupę mokytis skraidyti. 1919 08 28 po mokomųjų skrydžių su instruktoriumi vienas pirmųjų išskrido savarankiškai. 1919 12 16 baigus Karo aviacijos mokyklą (I laida, Karo mokyklos II laida) suteiktas inžinerijos leitenanto laipsnis, paskirtas į Inžinerijos dalį. Sukūrė Karo aviacijos mokyklos baigimo I laidos ženklą, kurio 34 vienetai pagaminti Vokietijoje. Atliko 150 skrydžių, ore išbuvo 24 val. Pasižymėjo kaip ypatingai gabus lakūnas, greitai tobulėjantis, kupinas užsispyrimo ir nenumaldomo noro skristi.
1920 m. gegužės 12 d.  treniruotės metu lėktuvas Halb. CL, pilotuojamas ltn. V. Raubos kartu su žvalgu ltn. V. Firontu, patyrė avariją. Kitą dieną nuo patirtų sužalojimų mirė.
Jo vardu pavadinta gatvė Aleksote Kaune. 2000 m. lapkričio 17 d. Aleksoto aerodrome atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale atidengta atminimo lenta (rchit. Algimantas Mikėnas)
Rėklaitis Kazimieras
Rėklaitis Kazimieras MIC (1887 10 22 Sintautuose – 1967 10 21 Romoje, Campo Verano kapinėse). Kunigas, profesorius.
Pradinį ir vidurinį išsilavinimą įgijo Marijampolėje. 1904 m. įstojo į Peterburgo kunigų seminariją, kurią baigęs studijavo Šv. Grigaliaus universitete Romoje. Ten jis gavo filosofijos ir teologijos daktaro laipsnį. 1913 10 28 buvo įšventintas į kunigus. Grįžti į Lietuvą sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Per karą buvo Petrogrado kunigų seminarijos profesorius, aktyviai dalyvavo vietos lietuvių visuomeninėje veikloje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, 1917 m. dalyvavo Petrogrado lietuvių seime. 1918 m. grįžo į Lietuvą, tapo marijonu. 1918–1923 m. globojo Nekalto Prasidėjimo seserų kongregaciją. Išvykęs į JAV 1923–1925 m. dirbo tarp Čikagos lietuvių, vadovavo marijonų naujokynui, redagavo „Laivą“, prisidėjo prie „Draugo“ redagavimo.
1925 m. apsigyveno Romoje, jam buvo pavesta suorganizuoti tarptautinę marijonų kolegiją. Tuo pačiu metu Lietuvos vyskupų pavedimu sėkmingai rūpinosi Lietuvos bažnytiniais reikalais Romos kurijoje.
Vėl persikėlęs į JAV, 1940–1947 m. ėjo marijonų vizitatoriaus ir provinciolo pareigas. Grįžęs į Romą, dirbo Marijonų centre, 1952 m. buvo paskirtas generaliniu postulatoriumi. Jis pradėjo arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylą. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, išleido keletą religinio turinio knygelių: „Trumpas mąstymo būdas“ (1919), „Vienuolių įžadų katekizmas“ (1924), „Vargdienių seselių vienuolija“ (1924).
Rimkevičius Vytautas
Rimkevičius Vytautas (1930 12 26 Ramoniškiuose, Kidulių valsč. – 1991 01 20 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje). Prozininkas, dramaturgas.
Girėnų kaime prabėgo rašytojo vaikystė ir jaunystė, vėliau dažnai sugrįždavo iš Vilniaus. Ne vieno jo kūrinių herojai – Girėnų kaimo žmonių prototipai. 
Baigė Šakių „Žiburio“ gimnaziją. Rašytojo kūrybinį palikimą sudaro 9 apsakymų rinkiniai: „Kaimo kronikos“ (1967), „Nuosavas velnias“ (1970), „Girėnai“ (1971), „Miesto novelės“ (1973), „27 išpažintys“ (1975), „Ilgųjų šešėlių ramybė“ (1978), „Vilniaus novelės“ (1981), „Moterys ir vyrai“ (1983), „Namai“ (1985), romanas „Studentai“, 4 pjesės („Vandens lelija“, „Ratas“) ir kt. Parašė scenarijus kino filmams „Kanonada“ (1961), „Senis ir žemė“ (1965), „Nepamiršk skambučio“ (1966), „Surask mane“ (1967). Buvo literatūrinio fondo narys, Kinematografistų sąjungos narys, Rašytojų sąjungos narys.
Rubikas Augustinas
Rubikas Augustinas (1915 08 19 Skaisgirių k. Sintautų par. – 1985 07 22, palaidotas Menmingeno kapinėse). Kunigas.
Gimnaziją baigė Marijampolėje pas marijonus. Baigęs Vilkaviškio kunigų seminariją, 1942 m. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Kaimelio parapiją (Šakių apskr.). 1944 m. vasarą atvyko į Vokietiją; pokario metais kurį laiką studijavo Gregorianumo universitete Romoje teologiją ir filosofiją, įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Dėl silpnos sveikatos nutraukęs studijas, grįžo Vokietijon, kur įvairiose vietose ėjo kapeliono pareigas vokiečių senelių prieglaudose ar ligoninėse. Vysk. Pr. Brazys kun. Rubiką pasikvietė savo sekretoriumi, ir jis galėjo kartu su vyskupu dalyvauti II Vatikano susirinkimo paskutinėje (ketvirtojoje) sesijoje. Nuo 1971 buvo Memmingeno ir apylinkės (visos Augsburgo vyskupijos) lietuvių katalikų klebonas, šias pareigas ėjo (nuo 1981 rudens) ir Miuncheno arkivyskupijoje.
II Vatikano susirinkimo liturginę reformą  išdėstė ir pagrindė 44 puslapių knygele „Kodėl kunigas su altoriumi atsisuko į žmones?“ (1977). Buvo aktyvus bendradarbis lietuviškose Vatikano radijo laidose. 
Rubikas Vincas
Rubikas Vincas (1869 10 12 Skaisgirių k., Sintautų par. – 1927 04 10 Kaune, ten ir palaidotas). Kunigas.
Mokėsi Sintautų pradinėje mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. Baigė Lucko Žitomiro kunigų seminariją, 1893 m. buvo įšventintas į kunigus. Dvejus metus vikaravo Dubne, trejus metus – Aleksandravoje ir apie 24 metus – Ukrainos Palūnuose. Buvo persekiojamas caro žandarų. Bolševikų pasmerktas sušaudyti, tačiau lietuvio teisėjo įspėtas, išvengė mirties. Rašė eilėraščius, kupinus Lietuvos meilės ir ilgesio.
1925 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Pilviškių, Slabadų, Žvirgždaičių parapijose. Surinko daug vertingų lietuviškų knygų, jas paaukojo Kauno Vytauto Didžiojo universitetui.
Rudzevičius Jonas
Rudzevičius Jonas (1903 08 24 Šuopiuose – 1962 03 10 Kaune, palaidotas Sintautuose). Mokytojas, poetas, vertėjas.
Studijavo Kauno universitete. Mokytojavo Šakiuose. Slapyvardžiu Vaidotas parengė eilėraščių rinkinį „Saulės ašaros“. Išvertė prozos kūrinių iš vokiečių kalbos.
Sakalas-Sakalauskas Juozas
Sakalas-Sakalauskas Juozas (1896 12 14 Vilkeliškių k. – 1984 03 14 Miunchene, Vokietija). Visuomenės veikėjas.
Mokėsi Sintautų pradinėje mokykloje, bandė rašyti eilėraščius. Gimnaziją baigė 1917 m. Voroneže, studijavo Berlyno universitete, 1924 m. įgijo teisės mokslų daktaro laipsnį. 1924–1925 m. Seimo narys, Užsienio reikalų ministerijos tarnautojas, Klaipėdos gubernatūros patarėjas. Buvo įvairių Lietuvos derybinių delegacijų sekretorius, pirmininkas. 1932 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-jo laipsnio ordinu. Karui baigiantis (1944) pasitraukė į Vokietiją, apsigyveno Miunchene. Dirbo įvairų švietėjišką darbą lietuvių stovyklose, Amerikos Balso redakcijoje. Bendradarbiavo lietuvių spaudoje, išleido eilėraščių rinkinį „Padangėse“ (1921), knygą „Saulėtekio skrydis“ (1966).
Samuolis Saliamonas
Samuolis Saliamonas (1915 04 25 – 1987 10 23, palaidotas Šakių bažnyčios šventoriuje). Kunigas.
1935 m. baigė Šakių gimnaziją, 1940 m. – Vilkaviškio kunigų seminariją. Kunigavo Slavikuose, Gižuose, Vilkaviškyje, Žvirgždaičiuose, Simne, Šakiuose. 1949–1956 m. kalėjo Sibire. Mokėjo keletą užsienio kalbų, turėjo sukaupęs didelę biblioteką, dailės kūrinių.  Žuvo autoavarijoje. 
Sapetka Gediminas
Sapetka Gediminas (1932 04 27 Bridžiuose, Sintautų valsč. – 1994 03 22, palaidotas Šakiuose). Literatas.
1962 m. baigė Kauno medicinos mokyklą. Dirbo Šakių rajono sanitarijos ir epidemiologijos stotyje. Rašė eilėraščius, apsakymus. Kūryba spausdinta medikų poezijos rinkinyje „Skrenda paukštė baltaplunksnė“ (1991), periodinėje spaudoje. Po mirties išleistos eilėraščių knygos „Mėlynos kryžkelės“ (1998), „Vienišas medis“ (2000).
Sederevičius Martynas
Sederevičius Martynas (1829 11 09 Lukšiuose – 1907 03 07 Sudarge, ten ir palaidotas). Kunigas, religinių raštų leidėjas, vertėjas, knygnešys, lietuviškos spaudos platinimo organizatorius.
Baigęs Lukšių kunigo Antano Tatarės įsteigtą parapinę mokyklą, toliau mokėsi Marijampolės keturklasėje mokykloje, kurią baigus pradėjo globoti pusbrolis kunigas Antanas Martynaitis (Marcinskis), tuo metu dirbęs Varšuvos vyskupijoje. Pusbrolio Varšuvoje padedamas, 1855 m. įstojo į Varšuvos kunigų seminariją. Po keleto metų persikėlė į Seinų kunigų seminariją. 1858 m. lapkričio 27 d. vyskupas Motiejus Valančius įšventino į kunigus, kviesdamas talkinti dorinimo, švietimo ir blaivybės veikloje.
Alvite buvo paskirtas vikaru (1858–1863 m.). Dažnai lankydamasis Eitkūnus, čia susipažino su ūkininkais lietuviais. 1863 m. sukilimo metais slapstėsi Žemaitijoje. Joje susipažino su policijos nuovados, kurios teritorijoje slapstėsi, viršininku Serafinu Kušeliausku. Grįžęs į Užnemunę vikaravo Griškabūdyje, Liudvinave ir Šakiuose. Ragino žmones mokyti savo vaikus lietuviškai, mokydavo juos pats, surasdavo daraktorius.
1873 m. paskirtas Sudargo klebonu. Patogi geografinė padėtis (parapija ribojosi su Mažąja Lietuva) tapo pagrindo jo kaip religinių raštų kūrėjo, vertėjo, leidėjo ir platintojo veiklai. Suburta organizacija tęsė tuo metu jau likviduotos vyskupo Motiejaus Valančiaus organizacijos darbą, apimdama visą Užnemunę ir didelę dalį Žemaitijos. Literatūriniam darbui pasitelkė vertėjų, kalbos žinovų, perrašinėtojų.
M. Sederevičius leido ir platino tik religinio turinio spaudinius. Parengė ir išleido apie 30 knygelių ir maldaknygių. Jų platinimą laikydamas ypač svarbiu reikalu, pats tapo knygnešiu, subūrė ir išugdė daug padėjėjų Talkino kunigai, apsišvietę ūkininkai, vietos inteligentai. Pats važinėdavo vežimu, kuriame buvo pasidirbdinęs dvigubą dugninę. Keliaudavo daugiausia naktimis po tolimiausias parapijas Suvalkijoje ir Žemaitijoje, nuveždavo knygų į Seinų kunigų seminariją, Kauną ir kt. Jo pavardė yra įrašyta ir Knygnešių sienelėje Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
Sederevičius Pranas
Sederevičius Pranas (1905 10 29, Duobiškių k. – 1979 06 07 Kudirkos Naumiestyje, ten ir palaidotas). Skulptorius.
Nuo mažens dirbo pas ūkininkus, todėl nelankė mokyklos. Bepiemenaudamas pradėjo drožinėti, vėliau ėmė tapyti, lipdyti. 1951 m. pasistatė namą Kudirkos Naumiestyje, pradėjo daug kurti. Visas kiemas prisipildė milžiniško dydžio arklių skulptūrų, įžymių žmonių biustų, kitų kūrinių. Skulptorius sukūrė Vinco Kudirkos, poeto Prano Vaičaičio, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto, poeto Maironio, lakūnų Dariaus ir Girėno biustus. Keli P. Sederevičiaus tapyti paveikslai (daugiausiai žirgų tematika) perduoti Anykščių „Arklio“ muziejui.
Skeltys Antanas
Skeltys Antanas (1884 01 05 Žalvėderių k., Griškabūdžio valsč. – 1960 07 28 Leipalingyje, palaidotas Griškabūdyje). Kunigas, lietuvių saleziečių pradininkas.
išvyko pas saleziečius į Italiją, į Ivrėjos saleziečių įstaigą. 1906 m. įšventintas saleziečiu. 1914 m. baigė teologijos studijas ir tapo kunigu. Dirbo Veronos saleziečių įstaigoje, 1920 m. tapo Estės saleziečių įstaigos dvasios tėvu. Jo iniciatyva į Italiją išvyko pirmieji jaunuoliai iš Lietuvos, vėliau tapę pirmaisiais broliais saleziečiais ir seserimis salezietėmis. 1927 m. A. Skelčiui pavyko gauti lietuviams Perosa Argentina saleziečių įstaigą, kuriai jis vadovavo iki 1934 m. Tais metais su būreliu saleziečių kunigas A. Skeltys grįžo į Lietuvą ir Vytėnuose įkūrė pirmąją saleziečių įstaigą Lietuvoje. Antrosios bolševikų okupacijos metu buvo ieškomas suimti, bet laimingai pogrindyje išsislapstė iki J. Stalino mirties. 1953 m. išėjęs į viešumą buvo paskirtas altarista į Leipalingį, kur ir mirė.
Spurgaitė Elena
Spurgaitė Elena (1924 08 18 Šunkariuose, Sintautų valsč. – 1974 04 02 Jūrėje, palaidota Kaune). Gydytoja, rašytoja.
Baigė Kauno medicinos institutą. Dirbo gydytoja Kazlų Rūdoje. Išleido knygų vaikams „Kiaunės dvaro nebėra“ (1958), „Žaliapūkė“ (1959), „Ligonėliai“ (1959), „Jūreivis Baltrukas“ (1969).
Stanaitis Jonas
Stanaitis Jonas (1919 09 20 Matarnuose, Būblelių valsč. – 1997 04 18 Vilniuje). Chirurgas.
Baigęs Kauno universitetą, 1946–1963 m. dirbo Šakių ligoninės vyr. gydytoju, Šilutės ligoninės chirurgijos sk. vedėju. Nuo 1963 m. Vilniaus tuberkuliozės ir klinikinės medicinos universitetuose. Nuo 1976 m. habilituotas mokslų daktaras. Išleido knygas „Plaučių empiema“ (1977), „Riboti plaučių šešėliai“ (1980).
Stanaitis Juozas
Stanaitis Juozas (1892 08 13 Skaisgirių k. – 1945 Leipalingyje, ten ir palaidotas). Kunigas.
Mokėsi Sintautuose, baigė Seinų kunigų seminariją. Į kunigus įšventintas 1915 08 01. Vikaravo Sintautuose, Lukšiuose, vėliau buvo Vilkaviškio seminarijos prokuratorius, Leipalingio klebonas.
Stankūnas Juozas
Stankūnas Juozas (1906 11 01 Griškabūdyje, Šakių apskr. – 1996 02 14. Elizabethe, NJ, JAV). Vargonininkas, dirigentas, pedagogas, kompozitorius.
1924 m. baigė Kretingos progimnaziją. Pirmąsias muzikos žinias gavo iš vargonininko ir chorvedžio P. Ambrazo. Šiam persikėlus į Prienus, septyniolikmetis jaunuolis liko Višakio Rūdos parapijos vargonininku ir chorvedžiu. Lankė vargonininkų kursus,1928 m. įstojo į Kauno muzikos mokyklą, kur pas prof. Juozą Naujalį studijavo vargonavimą. Mokydamasis dirbo Kauno ligoninėje vargonininku zakristijonu, restorano muzikantu, o vėliau buvo Alytaus kino pianistas, dėstė muziką ir dainavimą aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, vadovavo Šaulių sąjungos ir parapijos chorams. Vargonininkavo Šančių parapijoje, vadovavo Vilniui vaduoti sąjungos chorui, rengė koncertus.
1931 m. Lietuvos švietimo ministerijos komandiruotas į Braziliją, vadovavo San Paulo miesto visam lietuvių kultūriniam ir muzikiniam gyvenimui. Vargonininkavo, vadovavo chorams, rengė koncertus, mokė vaikus muzikos, įkūrė muzikos studiją ir orkestrėlį, gamino plokšteles, leido žurnalą „Muzikos menas“, redagavo leidinį „Lietuvis Brazilijoje“. Išleido 100 dainų rinkinį „Dainų skrynelė“, rinkinių akordeonui „Lietuvos aidai“ ir kt. 1941 m. pastatė savo operetę „Didvyriai“ Vasario 16-osios garbei. 1944 m. baigė San Paulo Brazilijos valstybinę konservatoriją (studijavo kompoziciją, fortepijoną, instrumentavimą ir dirigavimą), o 1946 m. – dar ir Muzikos institute pedagogikos skyrių.
1949 m. atvyko į JAV. Daug metų vargonininkavo, mokytojavo, nuo 1954 m. Niujorke vadovavo Operetės chorui, pastatė nemaža operečių ir surengė koncertų daugelyje lietuvių kolonijų. Buvo įkūręs vaikų muzikos mokyklą, vadovavo chorams. Nuo 1968 m. buvo ALRK Vargonininkų ir kitų muzikų sąjungų narys, buvo renkamas Centro valdybos vicepirmininku ir pirmininku. Taip pat kelis kartus rinktas į žurnalo „Muzikos žinios“ redkolegiją. 1977–1982 m. buvo žurnalo redaktorius, 1991 ir 1995 m. lankėsi Lietuvoje. Sukūrė per 100 kūrinių.
Starkus Ignas
Starkus Ignas (1888 07 31 Alytaus apskr. – 1956 09 10 Elizabete (JAV). Prelatas, kapelionas, pedagogas.
Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Šakiuose suorganizavo „Žiburio“ gimnaziją, buvo jos direktorius, pastatė naujus gimnazijos rūmus. Nuo 1926 m. buvo Šakių klebonas ir dekanas. Vėliau dirbo Veiveriuose, Virbalyje. Pasitraukė į Vakarus.
Staugaitis Jonas
Staugaitis Jonas (1868 05 20 Omentiškių k., Pilviškių valsč. – 1952 01 18 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune). Visuomenės veikėjas, gydytojas.
Baigęs mokslus Liudvinavo pradžios mokykloje ir Marijampolės gimnazijoje, 1887 m. pradėjo medicinos studijas Varšuvos universitete. Studijuodamas priklausė draugijai, kurios iniciatyva pradėti leisti laikraščiai „Varpas“ (1889) ir po metų „Ūkininkas“. Baigęs studijas, pakviestas Vinco Kudirkos apsigyveno Šakiuose, kur 20 metų su pertraukomis (jam teko dalyvauti japonų bei I pasauliniame kare) vertėsi gydytojo praktika. Daug laiko skyrė visuomeninei veiklai, rašė spaudoje. Už šią veiklą buvo 5 mėn. Įkalintas.  1919 m. persikėlė į Kauną, kur buvo paskirtas Kauno miesto ligoninės vyresniuoju gydytoju, o vėliau ir direktoriumi (šias pareigas ėjo iki 1926 m.). Redagavo laikraštį „Medicina“, vienas Lietuvos gydytojų sąjungos, Draugijos kovai su tuberkulioze steigėjų. 
Į aktyvų politinį gyvenimą įsitraukė 1919 m. Metais vėliau kaip Valstiečių sąjungos atstovas buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, tapo Pirmininko pavaduotoju. Vėliau, kaip Valstiečių liaudininkų atstovas buvo išrinktas į I, II, III Seimą. Trečiajame Seime išrinktas Seimo Pirmininku, kuriuo buvo iki perversmo (1926 06 02 – 1926 12 19).
Staugaitis Justinas
Staugaitis Justinas (1866 11 14 Tupikų k. Žvirgždaičių sen. – 1943 07 08 Telšiuose, palaidotas Telšių katedroje.). Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, vyskupas, visuomenės veikėjas.
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, baigė Seinų seminariją. 1890 m. gavo kunigo šventimus. Kunigavo įvairiose vietose Lenkijoje ir Lietuvoje. 1906–1909 m. buvo Lekėčių klebonas. Aktyviai dalyvavo politinėje veikloje. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, vienas iš vadovų. Jis pasiūlė labdaros tvarkymo būdus: kurti specialias šalpos draugijas, kuo daugiau socialinės rūpybos darbų pavesti parapijoms. Marijampolėje įsteigė senelių ir našlaičių namus, vaikų darželį. 1906 m. kunigas įkūrė katalikišką „Žiburio“ švietimo draugiją. Rūpinosi pradinių lietuviškų mokyklų ir bibliotekų steigimu, Marijampolėje atidarė mergaičių progimnaziją. Dalyvavo steigiant Marijampolėje 1907–1914 m. veikusią ūkio draugiją „Žagrė“.
1908 m. pradėjo bendradarbiauti Seinuose leidžiamame katalikų dvasininkams skirtame žurnale „Vadovas“, 1909–1913 m. jį redagavo. Straipsnius tikybos, etikos, socialiniais, politikos klausimais publikavo laikraščiuose ir žurnaluose „Šviesa“, „Ūkininkas“, „Šaltinis“, „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Bažnytinė apžvalga“, „Spindulys“, „Tiesos kelias“, „Švietimo darbas“, „Naujoji Romuva“. Nuo 1911 m. priklausė Lietuvių mokslo draugijai.
Dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Tą pačią dieną signataras tapo antruoju Tarybos vicepirmininku. Kartu su A. Smetona ir J. Vileišiu dalyvavo derybose su Vokietija, kurių metu 1918 m. kovo 23 d. buvo gautas Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas de facto. Buvo vienas iš Lietuvos atstovų 1918–1920 m. vykusioje Paryžiaus taikos konferencijoje. Išrinktas į Steigiamąjį, Pirmąjį ir Antrąjį Seimus, buvo šių Seimų vicepirmininkas, o nuo 1923 m. rugpjūčio 10 d. iki 1925 m. sausio 27 d. – Antrojo Seimo pirmininkas. Kaip parlamento vadovas, kartais pavaduodavo Lietuvos Respublikos prezidentą. 1920 m. J. Staugaitis vadovavo Steigiamojo Seimo delegacijoms, pasiųstoms į Londoną, Paryžių ir Romą siekiant Lietuvos tarptautinio politinio pripažinimo.
1926 m., kai popiežius įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją, tapo naujos Telšių vyskupijos vadovu. Jau 1922 m. jis buvo patvirtintas Seinų kapitulos kanauninku, 1924 m. jam suteiktas prelato vardas. Paskirtas vyskupu, įkūrė Telšių kunigų seminariją, steigė naujas parapijas, surengė tris eucharistinius kongresus. Vyskupijoje aktyviai veikė katalikų jaunimo ir socialinės organizacijos: Pavasarininkų, Šv. Zitos tarnaičių ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos. Buvo vienas iš opozicijos lyderių tautininkams įsitvirtinus valdžioje. Jo rūpesčiu 1925–1940 m. leistas katalikų savaitraštis „Žemaičių bičiulis“. J. Gintauto slapyvardžiu signataras parašė romaną „Tiesiu keliu“, apysaką „Tarp jausmų ir pareigos“. Parašė atsiminimų.
Steponaitis Edmundas
Steponaitis Edmundas (1892 02 28 Sintautuose – 1908 08 19 Šakiuose, ten ir palaidotas). Poetas.
Dirbo raštininku Šakiuose, S. Banaičio spaustuvėje Kaune. Eilėraščius skelbė „Viltyje“, „Draugijoje“. Vertė A. Puškino, F. Tiutčevo, N. Nekrasovo, N. Gogolio, I. Turgeniavo, L. Tolstojaus ir kt. kūrinius. Liudas Gira 1912 m. išleido E. Steponaičio raštus, o leidykla „Vaga“ – „Rinktinę“ (1988).
Steponaitis Vytautas
Steponaitis Vytautas (1893 03 24 Sintautuose – 1957 10 12 Kaune). Bibliografas.
Su tėvais persikėlė gyventi į Šakius. Baigė Kauno prekybos mokyklą, Maskvos kooperacijos institutą, Odesos karo mokyklą. Nuo 1919 m. iki 1940 m. dirbo kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriuje. 1940–1944 m. dirbo  Centrinėje valstybinėje bibliotekoje. Sudarė ir parengė bibliografijos darbų, bendradarbiavo spaudoje. Savo turtingą asmeninę biblioteką (knygų ir rankraščių kolekciją) padovanojo nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai.
Stepulaitis Rokas
Stepulaitis Rokas (1916 Leonpolės k., Sintautų valsč. – 1998). Šakių garbės pilietis, dailininkas.
Mokėsi Sintautuose, vėliau Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. 1936 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Baigęs kaip karininkas išėjo į atsargą. 1938 m. įstojo į VDU Kaune, bet nebaigė. Dirbo Vievio muitinėje, o vokiečių okupacijos metais – prekyboje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1948 m. visam laikui apsigyveno Kanadoje, Barrie mieste. Dirbo įvairius darbus, daugiausiai prie statybos, bet kūrė ir medines skulptūras, tapė paveikslus, drožė bareljefus ir kt. Beveik visus savo darbus padovanojo Zanavykų krašto muziejui, skyrė lėšų įrengti jų ekspozicijai skirtą kambarį.
Jam suteiktas Zanavykų krašto muziejaus Garbės nario vardas, o 1996 m. – Šakių Garbės piliečio vardas.
Sutkaitis Jonas
Sutkaitis Jonas (1868 Bizų k. – 1927 Pitsburge, JAV). Kunigas.
Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Aptikus nelegalaus lietuvių būrelio bibliotekėlę, kartu su A. Miluku 1891 m. buvo pašalintas iš seminarijos. Po to  išvyko į JAV, ten tapo kunigu. 1893–1920 m. klebonavo savo įkurtoje Pitsburgo lietuvių Šv. Kazimiero parapijoje, čia pastatė bažnyčią, parapijos mokyklą. Buvo vienas vietos Lietuvių mokslo draugijos steigėjų (1899 m.), 1909 m. įsteigė Polithania State Bank, o po Pirmojo pasaulinio karo padėjo įsikurti seselėms pranciškietėms.
Šapalas Kazys
Šapalas Kazys (1903 03 11 Marijampolės apskr. – 1982 09 14 Kaune). Pedagogas.
Baigęs filosofijos, sociologijos, pedagogikos studijas Lietuvos universitete Kaune, 1929–1940 m. dirbo Šakių „Žiburio“ gimnazijos direktoriumi. Po karo dirbo Kauno 6-osios vidurinės mokyklos mokytoju.
Šnipas Pranas
Šnipas Pranas (1930 03 13 Degučių k., Šakių r. – 2002 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune). Gydytojas, kardiologas.
Mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Baigė Kauno medicinos institutą, 1958–1960 m. mokėsi aspirantūroje. 1956 m. pradėjo dirbti Kudirkos Naumiesčio ligoninės vidaus ligų skyriaus vedėju. 1957–1958 m. – Kauno akademinių klinikų vidaus ligų ordinatorius, 1960–1965 m. – Kauno medicinos instituto vidaus ligų katedros asistentas, 1965–1968 m. – šios katedros docentas, 1968–1969 m. – profesorius. 1969–1972 m. – centrinės mokslinių tyrimų laboratorijos vedėjas, Kardiologijos instituto direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams. 1972–1994 m. – Fakultetinės terapijos katedros vedėjas, Vidaus ligų klinikos vadovas, profesorius, vėliau – Pulmonologijos laboratorijos mokslinis vadovas.
7 išradimų, 2 monografijų, 33 mokymo priemonių autorius. Buvo 4 užsienio medicinos žurnalų redakcinių kolegijų narys, parašė daugiau kaip 520 mokslinių straipsnių. Pulmonologijos laboratorijos steigėjas (1982), daugelio disertacijų ruošimo komitetų narys. Vadovavo 23 medicinos mokslų daktaro disertacijoms. Apdovanotas TSRS parodų 2 bronzos ir 1 sidabro medaliu.
Šukevičienė Martišiūtė Bronislava
Šukevičienė Martišiūtė Bronislava (1929 09 01 Daugėliškiuose, Šakių valsč. – 1990). Pedagogė.
Baigė Šakių vid. mokyklą, studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete. Nuo 1957 m. dirbo Lukšių vidurinėje mokykloje. Daug metų vadovavo V. Grybo muziejui. 
Šukys Antanas
Šukys Antanas (1899 08 08 Vilkeliškiuose, Sintautų valsč. – 1985 10 18, palaidotas šv. Jono lietuvių kapinėse Mičigane, JAV.). Lietuvos kariuomenės savanoris, memuaristas.
1919 m. sausio 23 d. stojo į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose. Baigė Karo mokyklą, įsigijo viršilos laipsnį. Gyveno ir dirbo Klaipėdoje, Kudirkos Naumiestyje, Kaune, Šakiuose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas Anglijoje, išleido atsiminimų knygą „Du mediniai ir trys geležiniai kryžiai“. 1966 m. išvyko į Kanadą. Dalyvavo lietuvių veikloje.
Šukys Pranas
Šukys Pranas (1903 06 28 Vilkeliškiuose, Sintautų vlsč. – 1977 12 13 Nemiruose, ten ir palaidotas). Kunigas.
Baigė Šakių „Žiburio“ gimnaziją, mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje. Į kunigus įšventintas 1930 m. Vikaravo Žemojoje Panemunėje, Leipalingyje. 1935 m. Gerdašiuose įkūrė naują parapiją, 1936 m. pastatė bažnyčią. Po karo buvo ištremtas į Sibirą. Ten išbuvęs 7 metus 1953 m. grįžo į Lietuvą, klebonavo Nemiruose, Jankų apyl.
Tamulaitis Bernardas
Tamulaitis Bernardas (1893 m. Lukšių valsč. – 1944). Buvęs Šakių burmistas.
1932–1934 m. buvo Šakių miesto burmistras. 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, Lekėčių partizanų vadas. Suimtas 1944 m. spalio mėn., nužudytas NKVD požemiuose. Palaidotas Tuskulėnų parke.
Tamulaitis Stasys
Tamulaitis Stasys (1909  Sutkiškių k. – 1982 Sent Pitersberge, Floridoje, JAV). Publicistas.
Bendradarbiavo spaudoje („Ryte“, „Ūkininke“, „Ateityje“, „Karyje“ ir kt.), išleido novelių knygą „Rudens melodijos“ (1938). Po mirties išėjo straipsnių rinkinys „Gyvenimo vingiuose“ (1989). 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, mokytojavo lietuvių gimnazijoje. Nuo 1950 m. gyveno JAV. Buvo vienas iš Amerikos lietuvių menininkų klubo organizatorių, dirbo Lietuvos kultūros fondo sekretorium, rašytojų draugijos valdyboje.
Tamulaitis Vytautas
Tamulaitis Vytautas (1913 Sutkiškių k. – 1993 09 22 Toronte). Rašytojas, vaikų literatūros klasikas.
Nepriklausomos Lietuvos laikais išleido šešias knygas vaikams. Populiarios „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“ (1935), „Vytuko užrašai“ (1937), „Naktis ant Nemuno“ (1938), „Ateina pavasaris“(1937), „Vieną kartą“ (1942). Karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją. 1948 m. išleido knygą „Sugrįžimai“. Emigravo į Kanadą. 1960 m. išleido knygą „Svirplio muzikanto kelionės“. Bendradarbiavo „Lietuvių dienose“, „Tėviškės žiburiuose“.
Tatarė Antanas
Tatarė Antanas (1805 05 17 Rygiškiuose, Šakių r. – 1889 12 25 Lomžoje, Lenkijoje, ten ir palaidotas). Rašytojas, pedagogas, kunigas.
Mokėsi Naumiesčio pradžios ir Seinų vaivadijos aukštesniojoje mokykloje, 1832 m. įstojo į Seinų dvasinę seminariją, ją baigė, šventintas į kunigus, paskirtas vikaru Balbieriškyje, Ilguvoje. Iš Ilguvos buvo perkeltas į Lukšius. Būdamas Lukšių parapijos vikaras (1839–1855 m.),  įsteigė pradedamąją mokyklą. Vėliau prikalbino Zyplių dvarininką J. Bartkauską, kad šis pastatytų mokyklą. Pastebėjęs savo mokinio Martyno Sederevičiaus gabumus, rėmė tolesnį jo mokymąsi.
Nuo 1855 m. – Sintautų klebonas. Apkaltintas 1863 metų sukilimo rėmimu, buvo ištremtas į Penzos guberniją. 1871 m. grįžo iš tremties, apsigyveno Lomžoje.
Lukšiuose  parašė geriausias savo knygas – „Pamokslai išminties ir teisybės“ (1851 m.), „Pamokslai gražių žmonių“ (1851 m.), „Šventa ir pagirta roda“ (1849 m.), „Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos“ (1848 m.) ir „Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę“ (1849 m.).
A. Tatarė sukūrė prozinių pasakėčių, apsakymų ir apysakų. Pats išleido jų knygą „Pamokslai išminties ir teisybės“ (1851 m.), rankraščiais paliko apysakų bei pasakojimų rinkinį „Pamokslai gražių žmonių“ (išleista 1900 m.) ir „Šventa ir pagirta roda“ (dalis paskelbta 1987), sueiliavo lenkiškos poezijos (rankraštis), rengė religinę literatūrą. Beveik pilnas raštų leidinys pasirodė Vilniuje 1987 m. „Pamokslai išminties ir teisybės“.
Tautkus Laurynas
Tautkus Laurynas (1790 01 08 Sintautų par. – 1858, palaidotas Slavikų bažnyčios šventoriuje). Kunigas.
Baigęs pradžios mokyklą, įstojo į domininkonų ordiną, 1817 09 30 įšventintas į kunigus. 1827 m. paskirtas Slavikų klebonu. 1835 m. Slavikuose pastatė iki dabar išlikusią medinę šv. Onos bažnyčią ir kleboniją. Lietuvių kalba rašė eilėraščius, tačiau jie neišliko. Palaidotas Slavikų bažnyčios šventoriuje, tačiau nepastačius paminklo, kapo vieta pamiršta.
Uogintas Antanas
Uogintas Antanas (1878 04 11 Išdaguose – 1964 Gražiškiuose, palaidotas Gražiškių bažnyčios didžiojo altoriaus vietoje). Kunigas, pedagogas.
Baigė Marijampolės gimnaziją ir Seinų kunigų seminariją, priklausė slaptai lietuvių klierikų organizacijai „Šaltinis“. Kunigo šventimus gavo 1905 m. Vikaravo Lankeliškiuose, kitose vietose, Marijampolėje buvo mergaičių progimnazijos kapelionu. Po Pirmojo pasaulinio karo pastoracinį darbą dirbo Gižuose, kur laikinai buvo įsikūrusi Seinų kunigų seminarija. Vėliau klebonavo Gražiškiuose.
Vaičaitis Juozas
Vaičaitis Juozas (1881 11 20 Santakų k. – 1961 02 07 Griškabūdyje, palaidotas bažnyčios šventoriuje prie varpinės). Kunigas.
Poeto ir teisininko Vaičaičio Prano (1876–1901), Vaičaičio Jono (1878–1937) jaunesnysis brolis. Mokėsi Sintautų pradinėje mokykloje. Baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo į Seinų kunigų seminariją. Į kunigus įšventintas 1905 03 19. Dirbo įvairiose Seinų vyskupijos parapijose (vikaras Šilavote, Sintautuose), nuo 1922 m. – Griškabūdžio klebonas.
Klebonaudamas Griškabūdyje rūpinosi unikalios, pastatytos 1796 metais, medinės bažnyčios gražinimu. 1929 m. ją kapitaliai suremontavo. Atstatė per Pirmąjį pasaulinį karą sudegusią kleboniją, pastatė parapijos namus. Griškabūdyje rado  ankstesnio klebono Juozo Marmos nupirktus tris didelius varpus. Per karą du mažesnius varpus konfiskavo vokiečiai, liko tik didysis varpas, vadinamas Juozapo vardu. Lankydamasis Lurde (Prancūzija) davė įžadus pastatyti Griškabūdyje specialią koplyčią. 1933 m. pagal kauniečio inžinieriaus Antano Bistricko projektą šventoriuje pastatė grakščios architektūrinės formos betoninę varpinę, į kurią buvo įkeltas didysis varpas. Varpinė buvo papuošta statulėlėmis ir kun. Jono Bosko skulptūrine kompozicija, kurią iš cemento išliejo savamokslis Sintautų skulptorius J. Debkevičius. Ši varpinė-koplyčia išlikusi iki dabar ir griškabūdiečių vadinama „Liurdu“.
Parapijoje įsteigė įvairių organizacijų skyrių, ypač aktyviai veikė šauliai ir pavasarininkai. Griškabūdžio choras pasižymėjo pirmojoje Zanavykų dainų šventėje, kuri vyko 1930 07 19-20 Šakiuose. Labai daug dėmesio skyrė blaivybės draugijos veiklai. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, ypač daug rašė į „Vadovą“. Parašė savo brolio poeto Prano Vaičaičio biografiją, kuri buvo atspausdinta leidžiant poeto raštus (1912, 1921).
Gyvenimo pabaigoje buvo Griškabūdžio parapijos altaristas.
Vaičaitis Pranas
Vaičaitis Pranas (1876 02 10 Santakų k. – 1901 09 21 Sintautuose, ten ir palaidotas). Poetas.
Mokėsi Sintautų pradinėje mokykloje, baigė Marijampolės gimnaziją. 1895 m. išvyko į Peterburgą ir prof. E.Volterio padedamas pradėjo studijuoti teisę Peterburgo universitete. Būdamas gabus, per 8 semestrus labai gerais pažymiais išlaikė egzaminus. 1899 06 08 P. Vaičaičiui buvo išduotas Imperatoriškojo S.Peterburgo universiteto Teisės fakulteto mokslo baigimo liudijimas. Negalėdamas grįžti į Lietuvą, gavo tarnybą Mokslų Akademijos bibliotekoje Peterburge. Pablogėjus sveikatai, 1901 m. balandį buvo priverstas atsisakyti tarnybos ir išvykti į Lietuvą. Į gimtuosius Santakus grįžo jau sunkiai sirgdamas, nors to ir nežinojo. Jį gydė daktaras Jonas Staugaitis (1868-1952), medicinos mokslus baigęs Varšuvos universitete, 1894 metais Šakiuose pakeitęs į Naumiestį persikėlusį daktarą Vincą Kudirką. Deja, liga (tuberkuliozė) buvo įsisenėjusi ir smarkiai progresavo.
Dar besimokydamas Marijampolės seminarijoje, vėliau studijuodamas Peterburgo universitete teisę, aktyviai reiškėsi lietuviškoje veikloje kaip rašytojas, poetas. Eilėraščiai buvo spausdinami „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Ūkininke“. Pasirašinėjo slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis.
Kūriniai pirmą kartą išleisti JAV „Eilės Pranciškaus Vaičaičio (Sekupasakos)“ (Plymouth, 1903), antrasis leidimas „Pranciškaus Vaičaičio Eilės“ taip pat JAV (Philadelphia, 1912). Trečiąjį kartą, tačiau nepilnas „Raštų“ tomas išleistas jau Lietuvoje (1921). Vėliau išleistos knygos „Lyrika ir satyra“ (1951), „Rinktinė“ (1956), „Yra šalis“ (1964), „Lėkite, dainos“ (1975), „Kas našlaičius priglaus?“ (1988), J. Klimaičio apysaka „Prano Vaičaičio gyvenimo pėdsakais“ (1994), „Raštai“ (1996), Z. Šilerio monografija „Pranas Vaičaitis“ (2001) ir kt. Poetui sodybos kieme pastatytas paminklas (autorius K. Krasauskas, 1996), įrengtas memorialinis kambarys.
Vailokaitis Jonas
Vailokaitis Jonas (1886 06 25 Pikžirnių k., Sintautų valsč. – 1944 12 16 Blankenburge, 2007 m. perlaidotas Paštuvos kapinėse Kauno r.). Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, pramonininkas.
Savarankiškai pasirengęs, išlaikė gimnazijos baigimo egzaminus.1908 m. baigė Peterburgo prekybos ir pramonės institutą ir grįžo į Lietuvą. Tarnavo Marijampolės „Žagrės“ kooperatyve. 1912 m. su broliu kunigu Juozu Kaune įkūrė Brolių Vailokaičių ir bendrovės banką nusigyvenusių bajorų dvarams supirkti, juos skirstyti ir išsimokėtinai išparduoti lietuviams. Pirmojo pasaulinio karo metais dėl lietuviškos veiklos okupacinės valdžios kalintas, vėliau laikytas policijos priežiūroje. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. 1919 m. su broliu Juozu įkūrė Ūkio banką ir buvo jo vadovas. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Jame buvo Valstybės finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas.  „Maisto“, „Metalo“ akcinių bendrovių vienas steigėjų ir dalininkų. Nuo 1937 m. – „Metalo“ valdybos pirmininkas. Įsteigė Palemono plytinę. Įkūrė prekybos „Eksporto ir importo“ akcinę bendrovę. 1925 m. išrinktas Lietuvos banko tarybos nariu. 1937 m. – tekstilės importo ir eksporto įmonės „Urmas“ bendrovės pirmininkas ir bankininkų atstovas Prekybos ir pramonės rūmuose. 1927 m. vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų. 1940 m. pasitraukė į Vokietiją.
Vailokaitis Juozas
Vailokaitis Juozas (1880 12 17 Pikžirnių k., Sintautų valsč. – 1953 08 02 Paštuvos kapinėse, Kauno r.). Kunigas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas.
Baigė Marijampolės gimnaziją, Seinų kunigų seminariją ir Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Teologijos magistras (1905). Vikaravo Suvalkų Kalvarijoje, 1906 m. perkeltas į Seinus. Rūpinosi “Šaltinio” tiražo didinimu, 1907-1910 m. buvo jo redaktorius. Už straipsnius, smerkiančius Rusijos politiką, buvo baustas piniginėmis baudomis ir kalėjimu. 1913 m. išvyko į Maskvą, iš ten – į Petrapilį. Čia dirbo tarp lietuvių tremtinių, padėjo jiems grįžti į Lietuvą, redagavo laikraštį „Vairas“. Įkūrė lietuvių moterų šv. Povilo draugiją. 1917 m. buvo Lietuvių krikščionių demokratų partijos (Rusijoje) pirmininkas. Vėliau rūpinosi lietuvių reikalais Vilniuje, bet 1918 m. bolševikų buvo suimtas ir įkalintas Voroneže. Grįžęs į Lietuvą su bendraminčiais įkūrė Ūkininkų sąjungą. 1919 m. vasario 16 d. organizavo didelį koncertą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo pirmosioms metinėms paminėti. Kitą dieną vėl buvo suimtas, išgabentas pradžioje į Daugpilį, vėliau – į Smolenską. Ten 1919 07 23 buvo iškeistas į kalinius bolševikus, vėl grįžo į Lietuvą.
Buvo išrinktas Steigiamojo seimo nariu. Aktyviai dalyvavo steigiant Vytauto Didžiojo universitetą. Rėmė Klaipėdos 1923 m. sukilimą. Prezidentui A. Smetonai tarpininkaujant, sukilimo reikalams paaukojo 12,5 tūkst. dolerių.
Vėliau atsidėjo atgaivintos brolių Vailokaičių bendrovės ir Ūkio banko veiklai. Su broliu Jonu organizavo akcines bendroves „Maistas“, „Cukrus“, įsigijo Brolių Šmitų geležies fabriką, įsteigė plytines Palemone, Garliavoje, Gelgaudiškyje, Kybartuose, Kuršėnuose, Panevėžyje. Kartu su broliu apie 15 proc. gauto pelno skirdavo labdarai. Vien 1924 m. „Ūkio bankas“ išdalijo 150 tūkstančių litų Lietuvos universiteto studentų stipendijoms. Kauno Aleksoto rajone padovanojo 16 ha sklypą būsimiems VDU Fizikos ir chemijos instituto rūmams. Juozas Vailokaitis dovanojo sklypą netoliese nuo būsimų rūmų statomai Šv. Kazimiero bažnyčiai.
Linksmadvaryje statė gyvenamuosius namus Dalį pajamų skyrė studentų stipendijoms, kultūrinėms ir politinėms organizacijoms.
Prasidėjus Sovietų okupacijai, 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Sibirą, į Lietuvą grįžo 1953 m. ir iki mirties klebonavo Paštuvos Šv. Barboros bažnyčioje.
Vailokaitis Pranas
Vailokaitis Pranas (1892 07 17 Pikžirnių k., Sintautų valsč. – 1921 05 19 Kaune, palaidotas Kaune Petrašiūnų kapinėse). Teisininkas.
Kunigo Juozo Vailokaičio, 1918 02 16 Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Jono Vailokaičio ir mokytojo Viktoro Vailokaičio brolis. Teisės mokslus baigė Maskvos universitete, nuo 1918 m. vertėsi advokato praktika Šakiuose, kartu dėstė „Žiburio“ gimnazijoje. Aktyviai dalyvavo stiprinant jauną valstybę, įtvirtinant jos nepriklausomumą Šakių apskrityje. Kontaktuodamas su Vilniuje įsteigta Valstybės Taryba ir vykdydamas jos nurodymus, važinėjo po valsčius aiškindamas Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo teisinius-politinius klausimus, dėjo pagrindus naujajai administracijai. Persikėlęs į Kauną šiek tiek advokatavo, dalyvavo  teitininkų veikloje, spaudoje pasirašydavo slapyvardžiu Pievutis.
Vailokaitis Viktoras
Vailokaitis Viktoras (1889 Pikžirnių k., Sintautų valsč. – 1956 08 21, palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune). Mokytojas.
Baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo į Seinų kunigų seminariją, bet po 3 metų išvyko į Petrapilį studijuoti pedagoginius mokslus. Mokytojavo Punske, Tambove. Grįžęs į Lietuvą dirbo Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Jo ir A. Jusaičio iniciatyva buvo įkurtas Zanavykų muziejus. Vėliau darbavosi akcinės bendrovės „Maistas“ ūkio dalies vedėju, Ūkio banko Šiaulių skyriaus direktoriumi.
Vaitiekaitis Augustinas
Vaitiekaitis Augustinas (1890 09 02 Kirmiškių k. – 1968 Vilniuje, palaidotas Sintautuose ). Kunigas.
Baigęs Peterburgo dvasinę seminariją 1914 m. gavo kanonų teisės licenciato laipsnį ir civilinės teisės diplomą, 1914 04 03 buvo įšventintas į kunigus. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą, buvo Vidaus reikalų ministerijos kulto reikalų referentas. 1926 m. mirė mama, išlydėjus ją į kapus, dėl nežinomų priežasčių užsidegė ir iki pamatų sudegė gyvenamasis namas. Kunigas nutarė persikelti arčiau tėviškės. Nuo 1928 m. Šakių „Žiburio“ gimnazijos vicedirektorius. 1929 metais atstatė tėviškės namus.  1930 m. paskirtas  Vilkaviškio gimnazijos kapelionu, dažnai parvažiuodavo į Kirmiškius. Čia parašė vadovėlius „Visuomenės mokslo pagrindai“ (1934) ir „Trumpa bažnyčios istorija“ (1934). 1935 m. – Alytaus gimnazijos kapelionas, 1938 m. – Kauno karo ligoninės kapelionas. Vokiečių okupacijos metais buvo Vilniaus kunigų seminarijos profesorius, išleido knygą „Lietuvos karo kapelionų praeitis”.
Po karo buvo Kauno kunigų seminarijos vicerektorius, rektorius, vėliau (1949) ištremtas į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, nes tėviškė buvo nuniokota.
Valaitis Antanas
Valaitis Antanas (1890 07 13 Pavaitupiuose, Šakių r. – 1946 Karagandoje, Kazachija. Literatas, vertėjas, kultūros istorikas.
Baigė Veiverių mokytojų seminariją (1910). Mokytojavo, nuo 1923 m. studijavo literatūrą ir psichologiją Prancūzijoje Montpellier’o universitete. 1926  m. apsigyveno Vilniuje, dėstė lietuvių k. Vytauto Didžiojo gimnazijoje, nuo 1930 m. buvo LMD reikalų vedėjas ir bibliotekininkas, nuo 1940 m.  dirbo Lituanistikos instituto bibliotekoje. Sovietų įkalintas, mirė lageryje.
Aktyviai reiškėsi Vilniaus lietuviškoje spaudoje.
Išleido knygas „Eilėraščiai“ (1921), „Vaikų scena“ (1929), „Iš Lietuvių Mokslo Draugijos istorijos“ (1932), „Šimtas metų lietuvių periodinės spaudos“ (1932), „Tarp praeities ir ateities“ (1934), „Trumpos lietuvių kalbos pamokos ir žodynėlis“ (1939) ir kt. Išvertė K. Hamsuno „Viktoriją“ (1922), M. Lermontovo kūrinių („Raštai“, 1922), A. Mickevičiaus „Poną Tadą“ (1–2, 1924), V. Hugo „Amžių legendą“ (1–2, 1927, 1930), J. W. Getės „Fausto“ 1 d. (1934), N. Gogolio, L. Kondratowicziaus-Syrokomlės kūrinių.
Vizgirda Vincentas
Vizgirda Vincentas (1874 11 13 Zigmantuose, Jankų valsč. – 1966 01 15 Marijampolėje). Kunigas, kanauninkas, pedagogas.
Mokėsi Marijampolėje, Seinų dvasinėje seminarijoje, Šveicarijoje, Romoje. Į kunigus įšventintas 1900 m. Klebonavo JAV. 1912 m. grįžo į Lietuvą. Klebonavo Paluobiuose. Ten pastatė bažnyčią. Buvo pirmasis Marijampolės „Žiburio“ gimnazijos direktorius ir Šakių „Žiburio“ gimnazijos įkūrėjas ir direktorius. Nuo 1926 m. Naumiesčio klebonas ir dekanas. 1949 m. išvežtas į Sibirą, į Lietuvą grįžo 1954 m. Gyveno Marijampolėje.
Vyšniauskaitė Angelė
Vyšniauskaitė Angelė (1919 05 16 Skriaudžių k. – 2006 07 09 Vilniuje, palaidota Skriaudžiuose). Etnografė, profesorė.
Apie 1925 m. persikėlė į Gudaičius, Žvirgždaičių vls. Apie 1929 m. apsigyveno Sintautų valsčiaus Kirmiškių kaime. Mokėsi Sintautuose, Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, Marijampolės Rygiškių Jono mergaičių gimnazijoje. 1939–1940 m. studijavo VDU lituanistiką, 1940–1943 m. – VU Humanitariniame fakultete, 1950-1952 – Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete, kurį baigė eksternu. Nuo 1948 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute literatūros redaktore, vyr. Bibliografe, 1951–1957 m. – jaunesniąja mokslo darbuotoja, 1957–1961 m. – vyr. Mokslo arbuotoja. 1961–1971 m. – Etnografijos sektoriaus vadovė, 1971–1993 m. – vyr. Mokslo darbuotoja. Buvo Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoja, docentė, 1992–1994 m. – VDU docentė, profesorė.
Studijuodama VU Humanitariniame fak. Apgynė diplomą, kurio nepripažino sovietai (1943). Apgynė istorijos mokslų daktarės disertaciją Miklucho-Maklajaus etnografijos institute Maskvoje (Rusija, 1955), etnologijos mokslų habilituotos daktarės disertaciją VDU (1993). Veikalo „Lietuvių etnografijos bruožai“ (1964) bendraautorė ir redaktorė., knygų: „Lietuvių šeimos tradicijos“ (1967),  „Mūsų metai ir šventės“ (1993), „Lietuviai IX a. – XIX a. vid. istoriniuose šaltiniuose“ (1994), „Lietuvio namai“ (1999), autorė.
Leidinių: „Valstiečių linininkystė ir transportas“ (1977), „Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas“ (1981), „Valstiečių verslai“ (1983), „Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas“ (1985), „Pabaltijo istorinis ir etnografinis atlasas: Žemdirbystė“ (rusų k., 1985), „Lietuvių
šeima ir papročiai“ (1995), bendraautorė. Paskelbė apie 760 moksl. Ir mokslo populiarinimo straipsnių.
Už nuopelnus Lietuvai apdovanota Lietuvos MA Prezidiumo garbės raštu (1989), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1996), LR Prezidento (1997), LR kultūros ministro (1999, 2003) padėkos raštais. Už reikšmingus etninės kultūros tyrinėjimus, skleidimą ir populiarinimą gavo valstybinę J.Basanavičiaus premiją (1998). Buvo Lietuvių etninės kultūros globos tarybos narė ekspertė (nuo 2000), Lietuvių katalikų mokslo akademijos  akademikė, Lietuvos nacionalinio muziejaus mokslinė konsultantė, VU, LMA etnologijos ir etnomuzikologijos doktorantūros  studijų komitetų, Vilniaus miesto savivaldybės Pavadinimų suteikimo komisijos, Karaliaus Mindaugo kolegijos, Lietuvai pagražinti draugijos garbės, Etninės kultūros valstybinės globos tarybos, žurnalo „Liaudies kultūra“, mėnraščio „Tėviškės  gamta“ redakcijų kolegijų narė.
Žievys Antanas
Žievys Antanas (1886 02 11, Kuodžių k., Sintautų valsč. – 1949 08 30 Punske, ten ir palaidotas). Kunigas, visuomenės veikėjas.
Baigęs Naumiesčio pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kur baigė 4 klases. 1902–1908 m. mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, dėl jauno amžiaus 1908 m. gavo tik diakono šventinimus, po metų įšventintas į kunigus Varšuvoje. 1909–1911 m. buvo vikaras Ilguvoje, nuo 1912 m. – Račkuose (Lenkija), vėliau perkeltas į Rydrecą (Lenkija). Žinoma, kad 1932 m. iš Rydreco vienintelį kartą buvo atvažiavęs į gimtinę.
Nuo 1934 m. – Punsko (Lenkija) klebonas, aktyvus lietuvybės puoselėtojas. Po Antrojo pasaulinio karo buvo persekiojamas už pažangias pažiūras. Nesutarė ir su bažnytine valdžia, priešinosi Lomžos vyskupijos kurijos nurodymui panaikinti Punsko bažnyčioje lietuviškas pamaldas. Tik jo pastangomis pamaldos Punske iki 1948 m. buvo laikomos ir lietuviškai. Jaunystėje buvo aktyvus „Šaltinio“ bendradarbis ir rėmėjas. Mirė Punske (Lenkija), ten ir palaidotas.
Žievys Pranas
Žievys Pranas (1899 Kuodžių k., Sintautų valsč. – 1968, palaidotas Kybartuose). Mokytojas.
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Buvo aktyvus ateitininkas. Mokytojavo Kybartuose, Šakiuose, Kudirkos Naumiestyje, Valakbūdyje, Sintautuose. Buvo Sintautų, Kudirkos Naumiesčio mokyklų direktorius.
Žievytė Zita
Žievytė Zita (1928 04 06 Šunkariuose – 1999, palaidota Valakbūdyje). Agrarinių mokslų daktarė.
Baigusi LŽŪA, dirbo Žemdirbystės institute Dotnuvoje. Parašė knygą „Agrotechnika prieš augalų kenkėjus ir ligas“ (1974). Surinko ir apibendrino medžiagą knygai „Valakbūdžio parapija“ (2001).
Paskutinį kartą redaguota: 2022-03-09 17:07