Sigitui Nenortai – 90

Išėjęs pareinu...
Ir kaipgi nepareiti,
Jeigu iš čia nešuos
Gyvenimą kaip kraitį.

Gegužės 12 d. Panemunių MDC Kriūkų skyriaus renginių salėje vyko tapybos darbų paroda ir prisiminimų popietė „Pareinu...“, skirta atminti kriūkietį dailininką Sigitą Nenortą (1933-1999).

Renginio metu grožėjomės ne tik šio talentingo kūrėjo darbais, įamžinusio Lietuvos peizažą, bet vaikščiojome ir jo gyvenimo takais. Jais, stabtelėdama prie tėtės nutapytų paveikslų ar nuotraukų, nuoširdžiai, jautriai vedžiojo menininko dukra Margarita Nenortaitė- Ramonienė.

Sigitas Nenorta gimė 1933-05-12 Joginiškių k. 1953 m. baigė Kriūkų vidurinę mokyklą. Neįstojus į VDI, dvejus metus pastudijavęs lietuvių kalbą VPI, grįžo mokytojauti į Kriūkus. Dėstė dailę, bet troškimo tapti dailininku neišsižadėjo. 1966 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (mokytojas – Jonas Švažas), dailės pedagogiką. 1966–1976 m. dirbo dėstytoju Kauno Žuko taikomosios dailės technikume (vėliau – Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas), kur su pertraukomis dirbo iki mirties 1999-12-07. Ši kolegija dailės studijų salę pavadino Sigito Nenortos vardu. Surengė 7 personalines, dalyvavo apie 30 grupinių parodų. Laimėjo tarptautinę Miklošo Kaplaro premiją (Vengrija, 1974), o 1983 m. S. Nenortai suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas. Dailininko darbų yra įsigiję Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus (22 vnt.), Lietuvos dailės muziejus (3 vnt.), visuomeninės įstaigos, privatūs kolekcionieriai Lietuvoje ir užsienyje.

Sigito Nenortos kūryboje yra peizažų, portretų, natiurmortų, figūrinių kompozicijų. Ypač jis pasižymėjo kaip absoliučios spalvinės klausos peizažo meistras, su didele atida ir meile įamžinęs gimtųjų vietų vaizdus. Dailininko meninė veikla neapsiribojo tapyba: jis kūrė viršelius knygoms, iliustracijas „Nemuno“ žurnalui, rašė straipsnius kūrybos ir menininko visuomeninės misijos temomis.

Menotyrininkė dukra sako: „Jo kolegos, mokiniai, artimieji mena jį kaip žmogų, spinduliavusį šiluma, neįtikėtina ramybe net sudėtingiausiose situacijose, jautrumu spalvai, vaizdo perteikimui, tapybai, žmogui.“ Šiltais prisiminimais dalinosi ir Sigito Nenortos giminės bei kriūkiečiai. Giminaitės Meilutės, iš Majamio prisiminimus skaitė Lilija Liutvinienė, buvusios Sigito Nenortos studentės Editos Balčiūnaitės prisiminimus - Jurgita Balčiūnienė. Šiltai apie tuo metu Kriūkų mokykloje dirbusį jauną mokytoją Sigitą Nenortą atsiliepė kriūkietė mokytoja Vilija Venienė. Kalbėjo dailininko Sigito Nenortos brolio Severino sūnus Gintaras Nenorta, tapytojo giminaitė Sigita Mikėnienė.

Popietėje skambėjo kriūkiečių posmai, dainos.

Išėjęs prieš daugelį metų, savo gimtadienio dieną tapytojas Sigitas Nenorta grįžo į gimtinę. Parėjo su dideliu kraičiu, kuriame gimtoji sodyba, vaikystės pievos, kelias, miškas, takeliai, tvenkiniai, Nemuno vaizdai ir net į Nidą atplaukusi Kriūkuose pagaminta dorė.