Ievai Simonaitytei – 125 m.

Bibliotekoje surengta spaudinių paroda „Visuose mano kūriniuose - mano džiaugsmas, ašaros, kartėlis, visa mano širdis...“, skirta I. Simonaitytės jubiliejui paminėti. Kviečiame visus apsilankyti bibliotekoje.

Sausio 23 dieną sukako 125 metai nuo vienos didžiausių lietuvių – ir lietuvninkų – rašytojų, Mažosios Lietuvos gyvenimo vaizduotojos, to krašto ambasadorės I. Simonaitytės gimimo. Simonaitytė (1897–1978) gimė Vanaguose, Priekulės valsčiuje – Mažojoje Lietuvoje. Būdama penkerių susirgo kaulų džiova, liko luoša, mokyklos negalėjo lankyti. Skaityti ir rašyti ją išmokė mama Etmė. Vanagų kaimo pastoriaus rūpesčiu Simonaitytė išvyko gydytis į luošų vaikų prieglaudą Angerburge, kur išmoko skaityti vokiškai. Pamėgo sentimentalią bulvarinę vokiečių lektūrą, vadinamuosius „tarnaičių“ romanus. 1914 m. sugrįžusi glaudėsi Vanaguose pas tetą Dūdjonienę, nes motina ištekėjo ir jau turėjo kitą dukterį. Pramokusi siuvėjos amato, Ieva įstengė pati pragyventi, keliaudama iš kaimo į kaimą, net pelnė geros siuvėjos vardą. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, dirbo lietuviškoje „Ryto“ spaustuvėje bei Klaipėdos seimelio raštinėje mašininke ir pamažu garsėjo kaip literatė. I. Simonaitytės kūrybiniai polinkiai išryškėjo labai anksti. Kūrinėliai buvo spausdinami laikraščiuose, tačiau iki 1935 m. I. Simonaitytės vardas literatūros pasaulyje buvo nežinomas. 1935 metais I. Simonaitytei už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. I. Simonaitytė nors ir būdama silpnos sveikatos, nuolat rašė, o jos kūryba buvo leidžiama, dažnai po keletą kartų: „Pavasarių audroj“ (1938), „Vilius Karalius“ (1939, 1956), „Be tėvo“ (1941), „Apysakos“ (1948), „Pikčiurnienė“ (1953), „… O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“ (1965), „Gretimos istorijėlės“ (1968). Rašytojos kūryba buvo verčiama į latvių, rusų, vokiečių, anglų, lenkų, kinų, baltarusių, rumunų, kazachų, ispanų, prancūzų, čekų kalbas. I. Simonaitytė mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje. 1978 m. gruodžio 5 d.