„Vilties žiedai“ Kriūkuose

Mes esam benamiai, klajūnai, keleiviai.
Išgesinti namų židiniai.
Daužo viesulai tremtinio laivą,
Kur nublokš – nežinai?
                    (Petronėlė Orintaitė)

Birželio 14 d. minima Gedulo ir Vilties diena. Gedulo, nes gedime visų tremties kančių neištvėrusiųjų, o vilties, nes visi išvežtieji tikėjosi Tėvynėn sugrįžti.  Šiemet minime 81–ąsias pirmųjų trėmimų metines, kada per vieną savaitę iš Lietuvos buvo ištremta apie 17 500 žmonių.

1941 m. birželio 14 dieną prasidėjo masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Juodasis birželis – buvo išskirtinis reiškinys. Represijos palietė 31 tūkstantį asmenų, iš jų į Lietuvą grįžo tik trečdalis. Jaunimas ir ateities kartos turi žinoti, kokiu žiaurumu pasireiškė fizinis ir dvasinis sovietinis genocidas, naikinant lietuvių tautą. Daugybė mūsų žmonių patyrė skaudžią tremties dalią ir nebepamatė Tėvynės.

Kriūkų vaikų dienos centro moksleiviai Gedulo ir Vilties dieną   paminėjo prie Kriūkų miestelyje esančio paminklo „Čia kur tyli grindinys, budi mūsų atmintis“. Kultūros renginių organizatorė Margarita Jakštienė pakvietė prisiminti mūsų šalies istoriją, pagerbti buvusius tremtinius ir lagerių vargus patyrusius žmones bei puoselėti istorinę atmintį.

Bibliotekininkė Reda Damijonaitienė pravėrė Kriūkų gyventojų tremties atminimų vartus: kalbėjo apie ištremtus  šio krašto šviesuolius (jų buvo apie 250 žmonių), suluošintus  jų  šeimų gyvenimus, atskleidė skaudžius Gerdžiūnų  krašto 1941 m. birželio  tremtinio -  profesoriaus, habilituoto daktaro, Lietuvos nusipelniusio gydytojo, kardiochirurgo, politikos ir visuomenės veikėjo, Kauno Zanavykų bendrijos įkūrėjo Arimanto Dumčiaus prisiminimus. Sužinojome, kur buvo ištremta Dumčių šeima, į kokias sąlygas tremtyje jie pateko, kokius jausmus ir emocijas  išgyveno būdami prievarta išvežti iš savo namų, tėvynės.

Aptarėme su mokiniais buvusią Lietuvos okupaciją, represijas patyrusius mūsų šalies gyventojus bei vykstantį karą Ukrainoje, kurio metu ukrainiečiai kenčia nuo rusų okupantų, bandančių sunaikinti suverenią Ukrainos valstybę.

 Prie paminklo uždegtos žvakelės, padėtos gėlės, grindinys pražydo moksleivių  rankomis pagamintais „vilties žiedais“. Baltos laukų ramunės - vilties simbolis, kurią tremtyje turėjo  žmonės. Daugelis ištremtų žmonių papuolė į atšiaurias gyvenimo sąlygas, kuriose nebuvo žydinčių pievų, kaip Lietuvoje.

 Taip prisijungėme prie šių metų Gedulo ir vilties dienos pilietinės iniciatyvos „Vilties žiedas“.