Vasara kvepiančios žvakės šviečia ir šildo

Senovės lietuviai, laukdami Saulės sugrįžimo, gruodžio 13-ąją įžiebdavo gausybę žvakių. Tai Šv. Liucijos diena. Liucijos vardas, išvertus iš lotynų kalbos („lux, lucis") reiškia šviesą, tad ši diena siejama ne tik su šventosios Liucijos kankinyste, bet ir su Saulės sugrįžimu. Kuo daugiau ugnies ir šviesos bus šį vakarą, tuo daugiau šilumos ir vilties ateis į mūsų gyvenimą.

Taigi norėdami kuo daugiau šviesos ir šilimos įsileisti rinkomės į bibliotekoje organizuojamą popietę "Vasara kvepiančios žvakės šviečia ir šildo". L. Gutausko eilėraštis „Žvakės" mintimis nukėlė į kvepiančią vasaros pievą. Ir neatsitiktinai, juk laukė kūrybinės dirbtuvėlės, kuriose susipažinome su vienu iš seniausių amatų – žvakių gamyba. Žvakes gaminome trimis būdais: seniausiuoju, liejome žvakes, kai šiltas vaškas buvo pilamas ant dagčio, kurį suko verpimo ratelio ratas. Išbandėme ir kitą, naujesnį būdą – žvakių liejimą su formelėmis. Taip pasigaminome daug Kalėdinių žvaigždžių ir kankorėžių formų žvakių. Smagi ir įdomi buvo ir sausoji žvakių gaminimo technika – iš bičių korių. Šias žvakes susisukę patys puošėme natūralaus lino juostelėmis, siūlais, karoliukais.

Tai be galo šilta, šildanti ir vasara kvepianti popietė, iš kurios išėjome nešini pilnomis saujomis pačių gamintomis žvakėmis, kurios mums švies ir šildys.