Varnas ir lapė

Kartą varnas nukniaukė šeimininkės surauktą sūrį, ir nutūpęs ant medžio šakos, jau ruošėsi lesti. Pro šalį bėgo lapė ir užuodusį malonų sūrio kvapą sustojo po medžiu. Gudruolė iškėlė nosį ir ėmė varną girdi: jo plunksnų ilgumą, kojų grakštumą, snapo karališkumą, akių išraiškingumą, balso skambumą. Lapės gudrumui nebuvo ribų, o varnui buvo be galo malonu girdėti tiek daug pagyrų, ir neatlaikė varnas, iš visos gerklės užkrankė: „Kran Kran!“  Sūris, žinoma, iškrito ir lapė jį pasigardžiuodama suėdė.

Vaidindami pasaką paminėjome tarptautinę teatro dieną. Žinoma, dar laukė daug įvairių pokalbių, prisiminimų, žaidimų.