Naujienos

Ugnies ir ledo kelionės

Vasario 9 d. 15 val.
Šakių viešojoje bibliotekoje
Susitikimas su knygos
Ugnies ir ledo kelionės
autore Rita Šemelyte

Renginio metu bus rodoma vaizdo medžiaga iš kelionių po Antarktidą ir Naująją Zelandiją, R.Šemelytė pasakos kelionių įspūdžius. Taip pat bus rodomos ir nuotraukos.

Maloniai laukiame Jūsų

Ištrauka iš knygos Ugnies ir ledo kelionės

Tikrasis Antarktidos veidas Spaudžiau rankoje filmavimo kamerą, nors ledai braškėjo – tarp laivo ir mūsų valties liko metras. Erin pradėjo isteriškai šaukti, kad išjungčiau tą suknistą kamerą ir pasilenkčiau į priekį, nes sėdint ant valties krašto mano kuprinę gali užkabinti laivas. Pasilenkiau, bet ranka mėšlungiškai prilipo prie kameros. Toliau filmuotuose kadruose matyti tik Mariano batai, jam sliuogiant valtimi iki smaigalio gaudyti virvės, kurią įgula numetė nuo denio. Viskas vartosi, tykšta vanduo, girdėti šūksniai... Virš galvos pakibo surūdijęs laivo inkaras – mūsų „Ušiukas" nebuvo pavyzdinis, bet dabar toks gyvybiškai svarbus. Turistai iš kitų valčių jau seniai buvo nuplukdyti į laivą ir dabar iš denio mėgavosi gelbėjimo operacijos vaizdais – juokėsi, mojavo, fotografavo.

Visiems buvo labai linksma. Mums irgi, jautėmės kaip didvyriai, kol laivas įjungė atbulinę eigą ir virve pradėjo traukti valtį. Smagumas baigėsi, kai valtis užšoko ant lyties. Būtume skridę nuo jos kaip nuo tramplyno, todėl virvės galą iš laivo paleido. Laisvą vandens taką akimirksniu užvėrė ledai. Mes vėl įstrigome, ir viskas prasidėjo iš pradžių. Kai pagaliau mus ištempė į atvirus vandenis ir įlaipino į laivą, prie baro pasitiko administratorius, juokdamasis įpylė po taurelę šildančio gėrimo be ledo: „No more ice in your life!" (Daugiau gyvenime jokio ledo!) Nusileidome į kajutę, kuri buvo apatiniame laivo denyje, žemiau vandens linijos. Staiga pasigirdo kurtinantis garsas – pradėjome plaukti per lytis, kurios daužėsi į metalinius laivo šonus. – Kas vėl atsitiko? – iš gretimos kajutės, ką tik iš dušo, rankšluosčiu apsisukęs šlapią galvą, išpuolė išsigandęs vokietis. O mums tas garsas pasirodė kaip gražiausia pasaulio muzika. Kas gali būti geriau, nei plaukiant per apšalusią jūrą saugiai sėdėti laive? Dieną užbaigė Agustino paskaita apie tai, kaip viskas greitai Antarktidoje keičiasi. Ramybė čia apgaulinga. Vedelio jūroje ledai sukasi spirale prieš laikrodžio rodyklę ir per sąsiaurį išstumiami į vandenyną. Jei ne tas laimingai pasibaigęs nuotykis, Antarktida būtų pasirodžiusi kaip gražus kraštovaizdis. Bet ji kvėptelėjo mums tiesiai į veidą atšiauriu lediniu šalčiu, švelniai, nors ir griežtai kepštelėjo, kad neužsimirštume, kur atkeliavome.

Vietinis delikatesas – karališkasis krabas

Mūsų požiūriu Ušuaja tikras pasaulio kraštas. Argentiniečiai su tuo sutinka, nes užsideda didelius antkainius, bet dėl to nekeičia nei savo įpročių, nei įgūdžių. Trečią po pietų užsidaro visi restoranai ir vėl duris turistams atveria tik vakare – dirba tokiu pačiu ritmu kaip ir Buenos Airėse. Prieš kelionę naršiau interneto forumuose, kurį restoraną verta rinktis Ušuajoje.

Keliautojų rekomenduojamą uosto krantinėje, miestelio pakraštyje, rasti buvo nesunku, bet kas iš to: kai mūsų supratimu buvo laikas pietauti, argentiniečiams pats laikas pogulio. Mat nuo Andų kalnų pučiantis ledinis vėjas taip išvargina, kad norisi pusdieniui prigulti kaip ir saulėtoje Ispanijoje (didžioji dalis gyventojų į Argentiną emigravo iš Ispanijos).

Beliko apžiūrėti įdomų restorano interjerą, primenantį senienų muziejų, ir nusifotografuoti prie šalia laukujų durų padėto dviejų metrų dydžio banginio stuburo slankstelio. Akvariume krabui kol kas pasisekė – liko gyvas.

Grįžome atgal į miestelį ir užsukome į azijietiško gymio šeimininkės restoranėlį. Pasitikėjimą kėlė tai, kad vienu metu iš lauko siūbtelėjo autobuso dydžio kinų turistų grupė ir nutūpė stalus, kurie akimirksniu buvo padengti baltomis staltiesėmis.

Tik vėl bėda – nesusikalbame. Argentiniečiams ispanų kalba pirmoji ir paskutinė šioje žemėje. 36 milijonai gyventojų – pakankama vietinė rinka, be jokio galvos skausmo dėl turistų. Kaip sostinėje barmenas nesupranta, kas yra „dry wine", taip Ushuaia miestelyje ispanakalbiai gyventojai nepersistengia dėl anglakalbio atvykėlio. Net žodis „crab" argentiniečiams nežinomas, nors prie Pietų Amerikos krantų, ypač Horno rago, pagaunami karališkieji krabai labai vilioja turistus.

Ką gi, įveikus beveik 10 tūkstančių kilometrų, keliautojui iš Lietuvos tenka prisiderinti prie Ugnies žemės gyventojo. Nusprendžiame, kad „imsim raštu" (prisiekiu, nieko negirdėjau apie bardo Aido Giniočio frazę „Imsim nuoširdumu", jo ištartą prieš lipant į sceną). Šiek tiek paklaidžioję po miestelį, viename restorane randame valgiaraštį anglų kalba (bet tuščią akvariumą), nusirašome ispanišką frazę „Centolla entera viva de la pecera".

Grįžtame atgal į azijietišką restoranėlį ir parodome raštelį. Savininkė šypsosi ir atitempia mums krabą surištomis kojomis. „Viva, viva", – tikina ji, rodydama pirštu. Padeda jį ant svarstyklių – 2 kilogramai. Grobuonis iškeliavo į virtuvę: patiekalo ilgai laukti nereikėjo.