Naujienos

Dviračių žygis LAISVĖS KOVŲ KELIAIS

Dviračių žygis LAISVĖS KOVŲ KELIAIS

Baltas rūkas vietoj karūnų,
Vėjo sruogos vietoj sparnų.
Gėrė ugnį užkąsdami dūmais
Aštuoni karžygiai sutemų.

Ar išduoti lengviau, nei numirti?
Ar nušauti lengviau, nei pamilt?
Šimtą metų piliakalnius pilti
Ir per vieną naktį pražilt...

(Iš dainos „Aštuoni Karžygiai", grupė „Skylė" ir Aistė Smilgevičiūtė)

Šakių viešoji biblioteka gegužės 15 d. organizavo dviračių žygį „Laisvės kovų keliais", kurį rėmė Kultūros ministerija. Žygio tikslas – dalyvauti partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos paminėjimo šventėje „Sakalai parskrido". Į kvietimą dalyvauti dviračio žygyje atsiliepė tik mūsų gimnazijos mokiniai ir tikrai nenusivylė. Bet pradėkime pasakojimą iš pradžių.

Taigi lietumi grasantį gegužės 15 dienos rytą 21 6 – 4g klasių dviratininkas su šalmais ir liemenėmis bei du vadovai išsirikiavo prie mokyklos pasiruošę maždaug 50 km minti ne tik lygiu asfaltu, bet ir po lietaus balotais ir gana slidžiais miško keliukais. Bailių, besidairančių į dangų, nebuvo – juk važiuojame nulenkti galvą partizanų žūties vietose, prisiminti jų drąsą ir pasiaukojimą. Pirmas sustojimas – Skausmo kalnelis Rūdšilyje. Šioje vietoje 1951 m. gegužės 21 d., papuolę į pasalą ir verždamiesi iš apsupties, žuvo partizanai Julijonas Būtėnas–Stėvė ir Petras Jurkšaitis–Beržas. Kartu slėptuvėje buvęs Jonas Kukauskas-Gardenis pasidavė gyvas, vėliau tapo išdaviku, čekistų pagalbininku Balandžiu. Šioje vietoje vyko pirmoji renginio dalis - šventos mišios už Lietuvos partizanus. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Po mišių - šventinis minėjimas, salvės ir akustinis koncertas „Broliai" (atlikėjai Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė").

Pavaišinti arbata ir bandelėmis renginio dalyviai (kas pėsčiomis, kas automobiliais, o mes, aišku, dviračiais) pasuko į Valkų kalvas dalyvauti Valkų mūšio 70 - mečio paminėjime. Kelias laukė netrumpas – apie 13 km miško keliukais. Kaip vėliau paaiškėjo, Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės jaunieji šauliai eidami pėsti pasiklydo, teko klampoti pelkėmis, o mes turėjome gražaus laiko ir papramogauti (ant laužo kepėme dešreles), ir pakelėje suręstose pavėsinėse nuo lietaus pasislėpti. Šaulys, partizanų kovų liudininkas Zenonas Rakauskas, kuris daug metų dirbo miškininku Jankų girininkijoje, žygeivių laukė (deja, sulaukė ne visų, nes kiti, kaip minėjau, pasiklydo) prie „Žalgirio" rinktinės partizanų Vito Budrio ir Vaclovo Urbaičio žūties vietos. Šalia sunykusių partizanų slėptuvių stovi atminimo kryžiai. Z.Rakauskas vaizdžiai papasakojo, kaip partizanų slėptuvė, kurioje slapstėsi broliai Budriai ir Urbaitis su žmona, buvo surasta, kad Urbaičio žmona pasidavė gyva ir daug metų kalėjo Sibiro lageriuose...

Valkų kalvose renginys prasidėjo 16 val. Išgirdome Valkų mūšio istoriją. 1945 m. gegužę NKVD pasienio kariuomenės daliniai vykdė net tris karines operacijas. Be smogiamųjų būrių, sudarytos ir specialios karinės grupės besitraukiantiems partizanams persekioti. 1945 m. gegužės 12 d. į Valkų mišką, kuriame buvo įsikūrusi kapitono Jurgio Valčio-Tundros vadovaujamų partizanų stovykla ir bunkeriai, buvo nusiųsta apie 250 NKVD pasienio kariuomenės kareivių. Stovykloje tuo metu buvo apie 60 partizanų. Kautynių metu žuvo 78 kariai ir 19 partizanų. Daliai partizanų pavyko iš apsupties išsiveržti ir jie patraukė Agurkiškės k. apylinkių miško link, bet buvo apsupti kariuomenės. Per kautynes Staliorių ir Rugienių k. apylinkėse žuvo dar 18 partizanų.

Šioms partizanų kovoms atminti 1990 m. Valkų kalvoje pastatytas paminklas iš lauko riedulių (aut. V.Janulevičius). Paminklinėje lentoje išvardinti visi tame mūšyje žuvę partizanai. Netoliese Valkų miške dar matyti partizanų žeminių vietos - dabar čia stūkso supilti žemių kauburiai, žioji kadaise sviedinių išraustos duobės. Žeminės buvusios didelės, talpino 20-30 žmonių.

Grįždami trumpam sustojome prie naujo kryžiaus, kuris pastatytas partizano Broniaus Latvaičio amžino poilsio vietoje. Kunigas Vytautas Sakavičius paminklą pašventino, Z. Rakauskas papasakojo apie partizaną ir jo žūtį bei kodėl jo palaikai ilsisi šioje vietoje, o manyje suskambėjo žodžiai iš grupės „Skylė" dainos „Priesaika": „Aš nekraujuočiau, aš nekariaučiau,/ Jei ne tos girios, jei ne tie paukščiai./ Kraujo neliečiau, jei nemylėčiau,/Jeigu tėvų ir vaikų neturėčiau./ Jeigu su protėviais aš nebendraučiau,/ Jei prie jų kapo neprisiglausčiau./ Jei ne šventi ąžuolai samanoti,/ Už ką gi, sakykit, turėčiau kovoti?"

Diena buvo ilga, kupina įspūdžių. Mūsų dar laukė kareiviška košė kaimo turizmo sodyboje ir nuotaikinga kelionė namo. Esame labai dėkingi Šakių viešajai bibliotekai už suorganizuotą prasmingą žygį. Asmeniškai dėkojame direktorės pavaduotojai Dalijai Jasaitienei ir vairuotojui Pranui, mus lydėjusiems, mus vaišinusiems, mus saugojusiems nuo visokių pavojų.

Stasė Burkšaitienė, žygio vadovė