Šakių miesto Garbės piliečiai

Stepulaitis Rokas (1916 Leonpolės k., Sintautų valsč. – 1998). Šakių garbės pilietis, dailininkas.

Mokėsi Sintautuose, vėliau Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. 1936 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Baigęs kaip karininkas išėjo į atsargą. 1938 m. įstojo į VDU Kaune, bet nebaigė. Dirbo Vievio muitinėje, o vokiečių okupacijos metais – prekyboje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1948 m. visam laikui apsigyveno Kanadoje, Barrie mieste. Dirbo įvairius darbus, daugiausiai prie statybos, bet kūrė ir medines skulptūras, tapė paveikslus, drožė bareljefus ir kt. Beveik visus savo darbus padovanojo Zanavykų krašto muziejui, skyrė lėšų įrengti jų ekspozicijai skirtą kambarį.

Jam suteiktas Zanavykų krašto muziejaus Garbės nario vardas, o 1996 m. – Šakių Garbės piliečio vardas. Fotogr. iš alb. „Novužės krašto vaikai“ kn. 6. p. 91.


Domeika Juozas (1917 Plynių k., Lukšių valsč. – 2006 10 17 Notingeme, 2009 perlaidotas Lukšių kapinėse). Šakių Garbės pilietis. Mokėsi Lukšiuose. 1938 m. buvo pašauktas atlikti būtinąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Atlikęs karinę tarnybą iki 1944 m. Lietuvos policijoje dirbo policininku. 1944 m. liepos pabaigoje su visa Sintautų policijos nuovada traukėsi į Vakarus. 1947 m. nuvyko į Angliją. Su šeima gyveno Notingeme. Čia įsijungė į visuomeninę veiklą, ypač Lietuvos išlaisvinimo krypties. Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje tapo aktyviu jos rėmėju. Daug savo minčių išdėstė straipsniuose, kurie buvo spausdinami įvairiuose Lietuvos laikraščiuose. Norėdamas prisidėti prie savo gimtojo krašto istorijos išsaugojimo paaukojo Zanavykų krašto muziejui daugiau kaip 20.000 USD. Nemažai lėšų iš savo santaupų skyrė Lukšių neįgaliųjų žmonių rėmimui, savo lėšomis prisidëjo ir prie Šakių dekanato muziejaus patalpų remonto. 1994 m. Juozui Domeikai suteiktas Zanavykų krašto muziejaus Garbės nario vardas, o 1999 metais – Šakių Garbės piliečio vardas. Yra įkurtas Juozo Domeikos labdaros fondas, į kurį įsijungė dar 2 išeiviai: dr. Juozas Kriaučiūnas iš Putnamo ir Kazimieras Januta iš Los Angeles. Nuotr. Nov. Kr. Vaikai t. 6, p. 96.

Bernardas Aleknavičius (g. 1930m. rugpjūčio 21 d. Lekėčiuose) – Lietuvos fotografas, fotožurnalistas, kraštotyrininkas. Dirbo pašte, Lekėčių valstybinio draudimo inspektoriumi. 1956 m. baigė Kauno pedagoginę mokyklą, mokytojavo Kačerginėje. 1956–1960 m. Kauno raj. Laikraščio redakcijos korespondentas. 1963-1993 m. Eltos fotoreporteris Klaipėdai ir Žemaitijai. Leidžia iliustruotą Šakių krašto šviesuolių enciklopediją „Novužės krašto vaikai“. Žurnalistų ir fotomenininkų sąjungų narys. Tautodailininkų ir Vydūno draugijų garbės narys. 1989 m. Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ steigimo iniciatorius. 1990 m. – Vinco Kudirkos premija. 1997 m. – Ievos Simonaitytės premija. Už zanavykų krašto garsinimą, istorijos tyrinėjimus, straipsnius, foto apybraižas ir nenuilstamą darbą 1999 metais suteiktas Šakių garbės piliečio vardas.

Albinas Vaičiūnas (g. 1933 liepos 15 d. Gegužių k., Šakių raj. ) – ne tik Šakių krašte, bet ir visoje Lietuvoje gerai žinomas kultūros istorikas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas ir kraštotyrininkas. 1940 metais pradėjo lankyti Tvirbūtų pradinę m-klą, po to įstojo į Kriūkų progimnaziją, lankė literatų būrelį, kuriam vadovavo Kazys Grigas, vėliau tapęs žymiu mokslininku. 1950 m. su draugais įkuria slaptą jaunimo organizaciją. Vyčių sąjungos laikraštyje „Laisvės keliu“ Albinas paskelbė pirmuosius straipsnius patriotine tematika. Už slaptos organizacijos veiklą A. Vaičiūną su draugais sulaikė ir 1951 m. tardė NKVD kalėjime Kaune, tais pačiais metais nuteisė 25 metams ir išvežė į Vorkutos lagerius. Po Stalino mirties grįžęs į Lietuvą 1961 m. baigė Prekybos technikumą. Dirbo Respublikinėje turizmo taryboje, aktyviai rašė straipsnius „Kultūros barams“, „Mūsų gamtai“. Išleido keletą knygųturizmo tematika. 1964 m. tampa Vilniaus centrinio (jungtinio) knygyno direktoriaus pavaduotoju. Rūpinasi knygynų tinklo veikla ir plėtra, formuoja knygų asortimentą. A. Vaičiūno rūpesčiu Vilniaus knygynus pradėjo įrenginėti pagal individualius projektus, jie tapo gražiausiais ir patogiausiais visoje Soveitų Sąjungoje. Taip pat Lietuvos radijui kas savaitę rengdavo laidas apie knygų naujienas. Apie iš šakių krašto kilusius žymius žmones rašė į užsienio spaudą (Lenkijoje – „Aušra“, Vokietijoje – „Krivūlė“, Kanadoje „Nepriklausoma Lietuva“). Dešimtys jo straipsnių apie žymius kultūros žmones paskelbta kultūros žurnale „Suvalkija“. Po 30 metų veiklos knygų prekybos sistemoje A. Vaičiūnas pradėjo dirbti beatričės Grincevičiūtės muziejaus direktoriumi. 1989 metais kraštiečiai jį išrinko Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininku, o 1993 metais – P. Vaičaičio draugijos pirmininku. Už aktyvią visuomeninę ir kultūrinę veiklą A. Vaičiūnas tapo šakių rajono metų žmogumi, o 1999 metais jam suteikė Šakių rajono Garbės piliečio vardą. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko įsaku A. Vaičiūnas apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu.

Gerhard J. Carl – VšĮ „Solidarity“ įkūrėjas yra net kelių šalies savivaldybių Garbės pilietis, ne vienu valstybiniu apdovanojimu pagerbtas ir geradario vardą tautoje pelnęs Vokietijos pilietis. Kartu su VšĮ „Solidarity“ jis jau 20 metų kovoja su skurdu Lietuvoje. Per šiuos veiklos metus suteikta pagalba 77 daugiavaikėms šeimoms, kuriose gyveno 484 vaikai. Pagalbos projektams skirta per 3 milijonus litų. Už veiksmingą paramą savipagalbai Gerhardas J. Carlas buvo ne kartą viešai pagerbtas. Svarbiausi apdovanojimai yra: valstybės prezidento suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, Lietuvos Respublikos Seimo padėkos medalis, Vilkaviškio rajono Garbės piliečio vardas, Šakių rajono Garbės piliečio vardas, Kazlų Rūdos savivaldybės Garbės piliečio vardas, Kalvarijos savivaldybės Garbės piliečio vardas, Marijampolės miesto Garbės piliečio vardas, Marijampolės apskrities viršininko garbės ženklas, populiarios televizijos laidos „Bėdų turgus“, „Žaliojo obuolio“ apdovanojimas bei Lietuvos radijo klausytojų sprendimu „2006 metų žmogaus“ vardo suteikimas. Šie apdovanojimai yra ir ypatingas vargstančių daugiavaikių šeimų, „Solidarity“ darbuotojų ir visų Lietuvos politikos, verslo ir kultūros sričių bičiulių, kurie savanoriškai remia ir kuruoja šį darbą, įvertinimas. Dešimt metų rėmęs Šakių rajono daugiavaikes šeimas ir gerinęs jų gyvenimą (20 būstų buvo suremontuoti, kad vaikai augtų geresnėmis sąlygomis) VšĮ „Solidarity“ įkūrėjas 2004 metų pavasarį buvo apdovanotas šakių miesto garbės piliečio vardu.


Guenter F. Toepfer – 2007 m. už nuolatinę nesavanaudišką veiklą, pagalbą Kudirkos Naumiesčio, Sintautų, Lukšių ir Gelgaudiškio vaikų darželiams suteiktas Šakių miesto garbės piliečio vardas. Šakių rajono savivaldybės ir Šakių Garbės piliečio Berlyne gyvenančio Gunter F. Toepfer iniciatyva jau ketverius metus vyksta mažadaug 38 km. bėgimas „Knygnešių keliais“ grupėmis palei istorinę Lietuvos-Rytprūsių sieną, skirtas individualiems bėgikams ir moksleivių grupėms.

Elena Ruzgienė – (g. 1921 m. Šakių apskrityje, Griškabūdžio valsčiuje) Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, Šakių garbės pilietė, tautodailininkė, 2010 m. „Aukso vainiko“ laimėtoja už tapybos darbus. Nors specialių dailės mokslų nėra baigusi, bet nuo 1988 metų dalyvauja rajono ir respublikinėse tautodailės parodose. Yra įvertinta daugybe padėkų ir respublikiniais apdovanojimais. Per daugiau nei 20 kūrybos metų nutapiusi per 1000 paveikslų, kuriuose atsispindi vaikystės prisiminimai. Tai trobos šiaudais dengtais stogais, tradicinės darželio gėlės, senojo kaimo žmogaus buitis, bei kiti etnografiniai motyvai kurie pagrinde sutinkami jos kūryboje. Dauguma darbų yra nutapyti dirbtuvėlėse esančiose antrame namo aukšte, kur per langą tarsi veidrodyje atsispindi miesto vaizdas. Per daugiau nei 20 kūrybos metų nutapiusi per 1000 paveikslų, kuriuose vaikystės prisiminimai, trobos dengtos šiaudais. tradicinės darželio gėlės, senojo kaimo žmogaus buitis, etnografiniai motyvai. Rengia personalines parodas, dalyvauja tautodailininkų pleneruose. 1998 ir 2002 metais aitvarai aplankė ir Elenutės namus, jai buvo suteikta metų tautodailininkės vardai ir įteiktos „Aitvaro“ nominacijos. 2008 m. Jurbarke vyko Mažosios Lietuvos menininkės Lidijos Meškaitytės jubiliejinė paroda – konkursas. Tarp laureatų buvo ir šakietė tautodailininkė E. Ruzgienė. 2009 m. Marijampolėje vykusios respublikinės „Geriausio metų liaudies meistro“ nominacijos „Aukso vainikas“ regioniniame atrankiniame ture, Elenutė pripažinta geriausia apskrityje. Už tai, kad E. Ruzgienė Šakių vardą garsina ne tik rajone, bet ir Marijampolės apskrityje bei už jos ribų, už indėlį puoselėjant tautodailės tradicijas ir krašto garsinimą 2011 m. buvo suteiktas Šakių garbės piliečio vardas. Tautodailininkės paveikslai buvo eksponuojami daugybėje parodų, kurias šiandien būtų sunku suskaičiuoti, darbai iškeliavę iš jos namų rado prieglobstį ne tik iš mūsų namuose, Lietuvoje bet ir Danijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, JAV.

Jonas Augustaitis – (g. 1919 m. – 2010 m.) Kiaulupių k., Sintautų valsčiuje, Šakių apskrityje. Baigė Šakių „Žiburio“ gimnaziją, studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką. Studijas baigė Vilniuje 1942 m. Daug metų dirbo mokytoju, daugiausia šakiuose – gimnazijoje. Buvę mokiniai jį prisimena kaip pedagogą, kuris reiklumą sugebėjo suderinti su humaniškumu ir pagarba. Pats brangiausias jo mokinys – profesorius Juozas Pikčilingis, su kuriuo taip daug dirbta ir tartasi. Veiklus mokytojas įsitraukia į platesnį viso rajono kultūrinį gyvenimą.Būdamas Lituanistikos fakulteto vadovu, į susirinkimu kviesdavo žymius istorikus, filosofus, literatūrologus, kalbininkus. 1973 m. fakultetas perorganizuojamas į Kraštotyros draugijos Kalbos sekciją, Augustaitis lieka pirmininku. Tais pačiais metais daugiausia jo iniciatyva suorganizuojama pirmoji šakių rahjone Kalbos diena, kuri virto gražia tradicija. Labai svarbus mokytojo darbo baras – kalbos duomenų rinkimas, to rinkimo organizavimas. Rinko ir studijuodamas ir dirbdamas. Jo skatinami rajono lituanistai kartu su mokiniais yra užrašę daug vietovardžių, vandenvardžių, asmenvardžių, zanavykų šnektos žodžių. Vien „Zanavykų šnektos žodynui“ pateikė per 5000 žodžių lapelių. Išleistos knygos: „Gyvenimo keliu“, „Įkalinta jaunystė“, „Žiburiečiai svetimoj padangėj“. Už indėlį į Šakių krašto kultūrą, gimtosios kalbos ir zanavykų šnektos puoselėjimą suteiktas Šakių miesto Garbės piliečio vardas.

Kunze Gotthard Johannes – ( g. 1956 m. sausio 29 d. ) Johannes vaikystė praėjo Dorfchemnitz miestelyje, vėliau jis įgijo staliaus specialybę. Ilgą laiką Johannes dirbo savo tėvų firmoje. Šiandieną jis yra gerbiamas ir vertinamas darbuotojas firmoje Lehmbau Langer Brünlos miestelyje, Saksonija, Vokietija. 1981 metais Johannes sukūrė šeimą, žmona Christina Kunze. Santuokoje gimė 5 vaikai. Dukra Marija dar lanko mokyklą. Visas bendras gyvenimas Johannes ir Christina Kunze bei jų vaikų buvo grindžiamas krikščionišku tikėjimu. Johannes Kunze yra aktyvus Brünlos evangelikų liuteronų parapijos narys, aktyviai dalyvauja parapijos gyvenime, yra parapijos tarybos narys, taip pat Evangeliškos Bažnyčios Žemės bendruomenės brolijos narys. Johannes taip pat aktyviai dalyvauja vietos politiniame gyvenime kaip laisvųjų rinkėjų narys. Nuo 1996 metų Kunze Gotthard Johannes pasiaukodamas tarnauja remdamas krikščionis Šakiuose ir Sudarge. Savo laisvo laiko po darbo Vokietijoje sąskaita Johannes yra užmezgęs daug naudingų kontaktų Vokietijoje, kurie padeda jam įgyvendinti pagalbos projektus Šakių rajone. Savo atostogų sąskaita, kartu subūręs geros valios bendraminčius, Johannes daugiau kaip 85 kartus su pagalbos misija lankėsi Šakių rajone. Tai vien dėl Šakių rajono gerovės nuvažiuoti 250 000 kilometrų, paaukotos 15 metų atostogos, dažnai : savaitgaliai ir laisvos valandos po darbo. Visi jo apsilankymai Šakiuose buvo lydimi pasiaukojančio darbo statybose, statant Šakių vaikų globos namus, įrengiant patalpas pilnametystės sulaukusiems Šakių vaikų globos namų vaikams, anoniminių alkoholikų susirinkimams, statant dienos užimtumo centrą žmonėms su negalia, atnaujinant vaikų globos namus. Jo rūpesčiu modernizuota ir atnaujinta vaikų globos namų šildymo sistema, kainuojanti 60 000 litų. Johannes kartu su jo suburtais bendraminčiais suremontavo ne vienos sunkiai gyvenančios Šakių rajono šeimos būstą. Jo iniciatyvos dėka kas metai prieš Šv. Kalėdas dovanų sulaukia Šakių vaikų globos namų globotiniai ir daugiau nei 200 Šakių rajono vaikų iš sunkiai gyvenančių šeimų. Už pasiaukojančią tarnystę Kunze Gotthard Johannes įvertintas ir Vokietijoje. Jis apdovanotas miesto Zwönitz nuopelnų medaliu (vok. Verdienstmedaille). 2011 m. Šakių rajono savivaldybės taryba už ilgametę labdaringą veiklą, ryškiai pagerinusią Šakių rajono sunkiai besiverčiančių šeimų vaikų ir vaikų, likusių be tėvų globos, gyvenimą ir už didžiulį indėlį atstatant Šakių vaikų globos namus rajono Garbės piliečio vardą suteikė Vokietijos piliečiui Kunze Gotthard Johannes.