Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena

1943 m. rugsėjo 23 d. buvo sunaikintas Vilniaus getas. Iš beveik 40 tūkstančių jo kalinių žydų nacių okupacijos pabaigos sulaukė tik 2-3 tūkst. žmonių. 1994 metų rugsėjo 23-ioji paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, skirta pagerbti Vilniaus geto likvidavimo 1943 metais aukas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žydai pradėjo kurtis prieš beveik 700 metų. Per šį ilgą laikotarpį susiformavo savita litvakų tapatybė, šios tautinės bendrijos nariai praturtino valstybės kultūrą ir prisidėjo prie jos suklestėjimo. Kartu su lietuviais ir kitomis tautinėmis bendruomenėmis, žydai kūrė ir Pirmąją Lietuvos Respubliką. Jie dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose, dėl tėvynės laisvės apie šimtas jų paaukojo savo gyvybes, o sužeistųjų skaičiai buvo dar didesni. Atkūrus valstybės Nepriklausomybę, litvakai savo pasiekimais garsino Lietuvą pasaulyje, svariai prisidėjo prie nacionalinio šalies saugumo užtikrinimo, mokslinės, kultūrinės ir ekonominės jos pažangos. Iš tokių iškilių asmenybių paminėti galima Vyčio kryžiumi apdovanotą Libą Mednikienę, teikusią pagalbą Lietuvos kariuomenei ir partizanams, dviratininką Isaką Anoliką, atstovavusį Lietuvą Olimpinėse žaidynėse ir įžymų pianistą Leibą Hofmeklerį, tapusį Valstybės teatro dirigentu. Tarpukariu Lietuvos žydų kultūra buvo toleruojama, jie turėjo lygias teises su kitomis tautinėmis bendruomenėmis. Tokia, gana palanki litvakų padėtis keitėsi Lietuvai praradus nepriklausomybę. 1940-1941 m. Sovietų Sąjungos okupacijos metu dalis žydų visuomenininkų patyrė represijas, jų kultūrinės organizacijos, hebrajiškos mokyklos buvo uždaromos, spauda uždrausta, dalis turto privatizuota. Vis dėlto, didžioji litvakų tragedija prasidėjo su nacistinės Vokietijos invazija į Lietuvą. Jau pirmosiomis dienomis po įsiveržimo okupantai ėmė masiškai žudyti žydus. Ypač daug jų gyvybių atimta buvo Paneriuose, Vidzgirio miške ir Kauno fortuose, tačiau žudynės buvo vykdomos ir daugybėje kitų vietovių. 1941 m. liepą prasidėjo ir getų steigimas. Didžiausi iš jų buvo įkurti Kaune, Šiauliuose ir Vilniuje. Pastarajame mieste buvo net du getai: Didysis (getas Nr. 1) ir Mažasis (getas Nr. 2), kuriuose bendrai gyveno apie 40 tūkstančių žydų. Įprastai, naciai getuose palikdavo dirbti pajėgius, naudingų darbo įgūdžių turinčius žydus, o likusius siekė sunaikinti – juos gabendavo į Lukiškių kalėjimą, o iš ten į Panerius, kur vykdavo jų egzekucijos. Būtent toks buvo Mažojo Vilniaus geto gyventojų likimas – jie buvo sušaudyti Paneriuose, o 1941 m. spalio 30 d. šis getas buvo likviduotas. Didysis Vilniaus getas gyvavo kiek ilgiau, laipsniškas jo naikinimas pradėtas 1943 m. rugpjūtį. Tų pačių metų rugsėjo 23-25 d. getas buvo galutinai likviduotas: per kelias dienas dirbti pajėgūs vyrai ir moterys buvo išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje ir Latvijoje, o kiti – išgabenti į Lenkijos mirties stovyklas. Naciai paliko kelis tūkstančius žydų dirbti „Kailio“ fabrike ir kitose vietinėse dirbtuvėse, tačiau 1944 m. liepą didžioji jų dalis, taip pat, buvo nužudyti. Vilniaus geto likvidavimo diena – rugsėjo 23-ioji, 1990 m. buvo paskelbta Lietuvos žydų genocido diena ir įtraukta į atmintinų dienų sąrašą. Holokausto aukomis Lietuvoje tapo apie 200 tūkst. žydų, tarp jų ir jau paminėti trys tėvynei nusipelnę litvakai. Skaičiuojama, kad išgyvenusiųjų skaičius tesiekė vos 10-12 tūkst. asmenų, tai reiškia, kad Lietuva prarado daugiau nei 90% savo žydų populiacijos.