„Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą“

Birželio 5 dieną jauniausiam mūsų literatūros klasikui Vytautui Mačerniui būtų suėję 100 metų. Jo gyvenimas truko vos 24 metus. V. Mačernis savo šeimoje dažnai likdavo nesuprastas, mat buvo kitoks. Gyveno knygų pasaulyje, buvo pakerėtas žodžio ir minties galios, susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs. Visą laiką manė, kad mama labiau myli kitus vaikus. Jo šviesiausias ir gražiausias prisiminimas – senolė, kuri jį augino, sekė pasakas. Poeto „Vizijose“ iškyla senolės paveikslas kaip prarasto vaikystės rojaus ryškiausias ženklas. Mokydamasis Telšių gimnazijoje V. Mačernis parašė pirmuosius eilėraščius. Jie buvo publikuoti ateitininkų žurnaluose „Ateities Spinduliai” ir „Ateitis” (į šios organizacijos veiklą kūrybos pradžioje aktyviai buvo įsijungęs ir pats V. Mačernis). Vėliau poetas rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius, nemažai vertė iš užsienio kalbų. Iš V.Mačernio laiškų galima spręsti, kokia įdomi ir ryški buvo poeto asmenybė. Laiškuose atsiskleidžia jo estetinės, filosofinės, etinės pažiūros, ateities planai, kūrybiniai sumanymai, svajonės, dvasinė būsena.