Jonui Mikelinskui – 100

(1922 m. gegužės 6 d. Žadeikėliai, Pasvalio valsčius – 2015 m. sausio 25 d. Vilnius) – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, pedagogas. Būdamas moksleiviu, priklausė ateitininkų organizacijai. 1942 m. išsiųstas į priverstinius darbus Vokietijoje. 1952 m. Vilniaus universitete baigė prancūzų kalbą ir literatūrą. 1944–1947 m. Saločių progimnazijos ir 1952–1954 m. Onuškio vidurinės mokyklos (Daugų rajonas) mokytojas. 1953–1962 m. Švietimo ministerijos inspektorius, 1963–1968 m. Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultantas. Nuo 1960 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Ankstyvojoje kūryboje vyrauja jaunimo, mokyklos temos (romanai Vandens nešėja 1964 21972, O laikrodis eina 1966 21974), medituojantis romanų herojus padėjo formuotis lietuvių vidinio monologo romanui. Apsakymuose ir apysakose (rinkiniai Senis po laikrodžiu 1960, Šiltos rankos 1962, Pažinai tu jį? 1963, Žiupsnis smėlio 1965 21982) aprašoma individo vidinės problemos, būdinga psichologizmas, lakoniška forma, meninės detalės funkcionalumas. Išspausdinus apysaką Trys dienos, trys naktys (rinkinyje Lakštingala – pilkas paukštis 1968) už tariamą tikrovės juodinimą vaizduojant atšilimo laikotarpį (romane Nepagirtas tarp moterų 1993 atšilimas vertinamas ironiškai) kelerius metus nebuvo spausdinamas. Psichologiniame romane Genys yra margas... (1976 21985) plėtojama asmenybės vertės, kaltės ir atsakomybės problematika. Kūriniuose sukuriamos alternatyvios situacijos, kuriose personažas turi save išbandyti ir lemtingai pasirinkti. Pabrėžiama konkretaus žmogaus vertė, vaizduojama jo psichika ir pasąmonė, slaptos nuojautos, baimės, vaizdiniai, įkyrios būsenos, plėtojamos egzistencializmo idėjos, naudojamas psichoanalitinis sapno motyvas. Romanų ir apysakų herojus – inteligentas, dažniausiai mokytojas, išgyvenantis dvasinę koliziją, todėl jam iškyla dorovinio apsisprendimo, laisvės ir būtinybės, garbės, orumo ir sąžinės problemos. Romanas Už horizonto – laisvė (1978 21986), pagrįstas atsiminimais iš priverstinių darbų stovyklos per II pasaulinį karą, literatūros kritikų kritikuotas kaip fašistinis. Dėl tikroviškai vaizduojamo pokario neleista skelbti romano Juodųjų eglių šalis (parašytas 1962–67, išleistas 1988 22006), jame bandoma pateisinti partizanų karą, kuriama sugestyvi įtampos ir grėsmės atmosfera. Romanu Kur lygūs laukai (dalis 1 Duonos keliu 1981, LSSR valstybinė premija 1983, 21987, dalis 2 Vilties ir nevilties keliu 1990) atgaivinamas epopėjos žanras. Dar parašė apsakymų ir apysakų rinktines Rugpjūčio naktį (1971), Dinozauro ausyje (2009), apsakymų rinkinį Žvaigždžių dulkės (1975), Laukinė obelis (1980), Nepalaidotos dienos (1985), sovietinės cenzūros neleistų spausdinti apsakymų ir apysakų rinkinį Paskutinė korta (1993), apsakymų rinkinį Žmogaus esmė (2001), rezistencinį romaną Nors nešvietė laimėjimo viltis (1994), miniatiūrų rinkinį Pasaulis pats sau (2004), apysakų rinkinį Mūsų emocijų vagis (2006), epistolinį politinį romaną Čia ir dabar (2006), kuriame kritiškai vertino dabartinę padėtį Lietuvoje, publicistikos knygą Temidė ir Niurnbergo sindromas: eseistika, publicistika, pokalbiai ir dar šis tas (išleista 2015). Ankstyvajai prozai būdinga didaktika, vėlyvajai – patetika ir polinkis į pseudofilosofiją. Parašė apsakymų vaikams (rinkinys Ir vėl mažasis 1962). Išleido kritikos ir publicistikos straipsnių knygas Kelionė į Delfus (1994), Ave, Libertas! ... (2001), Kodėl yra taip, kaip yra? (2006), Niurnbergo šešėlyje (2009), apmąstymų apie kūrybą ir kūrėjus knygą Žmogus ir jo legenda (2002), knygą apie Holokaustą Kada Kodėl taps Todėl? (2004). Iš prancūzų kalbos išvertė J. Echenozo romaną Pianistas (2006). J. Mikelinsko kūrybos išversta į čekų, estų, latvių, rusų, ukrainiečių kalbas. Lukšių bibliotekoje, minint autoriaus 100-metį, surengta knygų paroda.