Naujiena

Tradiciškai organizuojamame Poezijos rudenėlyje Slavikuose penktadienio vakaras buvo unikalus, skirtas poetui Pranui Vaičaičiui, signatarams Saliamonui Banaičiui, Justinui Staugaičiui, Jonui Vailokaičiui. Jų nuopelnus, sumanumą ir žvilgsnių platybes pristatė vakaro vedėja Ingrida Pocienė. O ir scenografija apie tai kalbėjo: nuotraukos, knygos, poezijos tomelis ant stalo su rašaline...

Džiugiai renginio dalyvius skambiomis dainomis pasveikino Auksė Kriščiokaitienė ir Renata Baltrušaitienė ir pastebėjo, kad gamtos profesionalumas viršija visas žmogiškąsias galias, todėl renginys persikėlė į Slavikų seniūnijos salę.

Yra tokia žemė Vaičaičio ir Jablonskio meilės šviesos žemė ir šventi priesakai akcentavo Onutė Jasinskienė. Nusiprausti Vaičaičio šešėliu kvietė L. Eringienė, jai antrino Danutė Batisienė. Pereiti tiltą, kuris gaudo rugsėjo šilumą, siūlė Rita Mockeliūnienė. Balto paukščio giesmė danguje ir mamos atlaido suknelės šnaresys liejosi jausmu iš Vitalijos Ližaitienės posmų. Valerijos Endriukaitienės nusilenkimas kryžiaus ženklu paženklintai ir keptai ant ajerų duonai pakylėjo visą kūrybą į sakralumą. Buvo laikas – vyrai rašė eilėraščius, – teigė Virginija Tarnauskaitė, esanti iš toks kartos, ir perdavė poetinį Reginos Klimaitienės linkėjimą. Atminties spindulius rišo į puokštę Arūnas Danielius – muzika ir posmais jautriai kūrė ypatingą nuotaiką.

Visą vakarą kalbėjo dvasios raštai, jausmai... Juk tai – poezijos ruduo...