Naujiena

Šiemet minime 30-ąsias Sausio 13-osios įvykių metines. Ginti savo valstybės nuo Sovietų Sąjungos agresijos rinkosi tūkstančiai beginklių Lietuvos žmonių iš viso krašto. Tarp laisvės gynėjų buvo ir Kudirkos Naumiesčio gyventojų. Prisiminti skaudžias dienas ir pasidalinti mintimis sutiko kraštietis, Krašto Apsaugos savanoris, Parlamento gynėjas Kęstutis Jasulevičius.

• Kęstuti, kas tau yra sausio 13-oji? Tomis dienomis buvai Vilniuje, ką prisimeni tu?

Sausio 13-oji pirmiausia pergalės diena. Didžiulis susitelkimas ir vieningumas. Jūra  žmonių, paraginta V. Landsbergio, susirinko prie parlamento. Manau, kad seimas buvo apgintas tik todėl, kad žmonės nesitraukė, kai tankai jau riedėjo link jo. Būdamas seimo viduje, baimės nejaučiau, bet kuomet pradėjo pranešinėti apie žuvusius prie televizijos bokšto ir tankai rieda link seimo, pagalvojau, kad tikrai jau bus blogai. Neturėjau dar šeimos, vaikų tai ir nebuvo taip baisu, tik labai apmaudu ir skaudu dėl Lietuvos, dėl jau žuvusių. Buvo kas ir pabėgo, iššokę per langą. Mūsų vadas ir man pasiūlė bėgti. Vos susilaikiau jam „neužvožęs“. Jis buvo neseniai dar dirbęs tarybiniame kariniame komisariate, tai svarstau, kad ir tą naktį galėjo slaptai dirbti rusams. 

• Kęstuti, ar lengva buvo apsispręsti vykti į Vilnių, kas nulėmė tavo pasirinkimus?

Savo gyvenimo kryptį pasirinkau dar prieš sausio įvykius. Būdamas tarybinėj armijoje, galvodavau: viską atiduočiau, kad būčiau laisvėje ir Lietuvoje. Galvojau, kad patys žmonės nesupranta, koki jie yra laimingi būdami laisvi. Žimoma, dar nebuvome visiškai laisvi, bet jau kilo Atgimimo banga. 

• Kaip šią dieną vertina tavo vaikai?

Vaikai labai nesureikšmina tos datos. Kiekvienais metais primenu aš, kalbama ir per žiniasklaidą, mokykloje vyksta paminėjimai, bet manau domisi ne daugiau nei vidutinis jaunuolis. Dukra dalyvavo rašinių konkurse šia tema ir jos darbas buvo atrinktas į knygą "Šaukėme laisvę". 

Jaunimas Nepriklausomybę supranta kaip savaimę suprantamą duotybę. Gal ir gerai, kad taip. Kartais bandau paaiškinti, kodėl blogiau pas mus, nei kažkur Norvegijoj ar Danijoje, bet geriau, nei Rusijoje ar Ukrainoje. 

• O kaip galvoji, ar buvo galima išvengti aukų?

Galima sakyti kaip toj dainoj – kiekviena kova reikalauja aukų. Jos visada skaudžios. Palyginus nedaug buvo jų, bet gal kai mažiau, tai dar skaudžiau. Kai žiūriu dokumentinius filmus apie aukas, visada susigraudinu ir jaučiu didelę pagarbą žuvusiesiems, jų artimiesiems. Paprasti, geri žmonės, atspindi to meto žmonių gerumą, drąsą, didelį laisvės troškimą. Visi mirsime, o jų mirtis buvo labai prasminga. Viso išsivadavimo metu, Sąjūdis akcentavo taikų išsilaisvinimą. Galimybės visiškai išvengti aukų, ko gero nebuvo. Po tragiškos nakties, dėl žuvusiųjų kilo didelis triukšmas, susidomėjo ir atvyko užsienio žurnalistai, M. Gorbačiovas buvo priverstas teisintis ir atsitraukti.  

• Ką palinkėtum bibliotekos skaitytojams, naumiestiečiams?