• I-V 9:00-18:00
  • VI 10:00-15:00

Knyga

Panelės iš Laisvės alėjos

2020 09 21

Ina Pukelytė
Vilnius: Tyto alba, 2020

– Na, ir kaip jums Kaunas? – prie stoviniuojančios Rachelės prisijungė Sofija. Ji išsitraukė kandiklį, įkišo į jį cigaretę ir godžiai užsirūkė.
– Neblogai. Įsivaizdavau jį rusiškesnį, o čia – visai kaip Europoje. Bent jau Laisvės alėja.

Koks skirtumas, kokia tautybė, kasta? Svarbu, kad ten, kur gyveni, jaustumeisi kaip namie, mąstė ji. Kovno, arba kaip sako lietuviai, Kaunas, ir buvo toks naminis miestas – neskubantis, skanus, globojantis.

1932-ieji, auksiniai Kauno laikai. Tiek lenkiškai kalbanti knygyno darbuotoja Zofija, tiek gražuolė žydaitė Rachelė, atvykstanti vaidinti Kauno žydų teatre, puoselėja pačias gražiausias svajones apie ateitį. Kaunas juk beveik mažasis Paryžius! Čia ir teatras, meilė, džiazas, svaiginantys karjeros planai Rachelei ir šeimyninės laimės vizija Zofijai. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė. Kaip greit viską pakeis Laikinąją sostinę užgulęs tamsus karo šešėlis, ir ką teks ištverti dviem panelėms iš Laisvės alėjos.

Du netikėtai susipynę moterų likimai. Vienas miestas, patyręs ir aukso amžių, ir visų vilčių žlugimą.

Pirmasis Inos Pukelytės romanas „Prancūziškas romanas" išleistas 2000 m. Vėliau autorė nėrė į teatro vandenis; sukūrė ir režisavo pjesę „Shalom, Bellissima!", vienaveiksmes komedijas „Meilė Paryžiuje", „Brendžio trims!", „Brendžio trims. Po dešimt metų". Ji – mokslinės monografijos „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje", daugybės straipsnių apie teatrą autorė.

Šis romanas – tai duoklė mano senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams. Galbūt šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istoriją.

I. Pukelytė


Paskutinį kartą redaguota: 2020-09-21 12:05